Dvi prasmingos valandos

Dvi laisvos valandos Kaune... Žinojau apie jas iš anksto, apsižiūrėjau, ką nematyto galiu pamatyt, ir jau Baltų prospekte jungiu navigaciją.

Išsimalęs šlaitais ir nesuskaičiuojamais vingiais, keiksnodamas po žiemos gatvėse atsivėrusias duobes, pagaliau sustoju pušyno pakraštyj. Eiti - dar geras puskilometris, laimei, takas platus ir sausas, po kojomis beveik nežiūriu. Atstumas mažėja lėtai, ir pagaliau tarp medžių įžiūriu pilko betono monstrą – Kauno tvirtovės X-ojo forto pagrindinį korpusą.

Žvalgausi aplink ir bandau suvokti, kodėl fortas  buvo pastatytas būtent čia, bet pusamžis miškas ir pavasario vandens pilni grioviai slepia šimtametes paslaptis... Suprantu, kad anuomet viskas atrodė visai kitaip... Išvirtę masyvūs betono luitai – dar 1915 metų sprogimo pasekmės, kai fortą atsitraukdami susprogdino patys tvirtovės gynėjai. Viršutinė dalis – lyg lūžusi pusiau, matyt, anuomet sprogmenų tikrai nepagailėta... 

Suodžių nujuodintos sienos, gausybė šiukšlių – jau dabarties pėdsakai. Varva vanduo. Tik žalios samanų salelės atrodo mieliau, net paglostau. Vidun nelabai ir įžengiu – vien purvas, o mano šiandienos apavas kiek netinka, nepasiruošiau. Pagraibau sienas ir tamsą akimis, ieškodamas nišų link šaudymo angų, bet nematyt... Kiek tolėliau – lyg žemėmis užverstas rūsys, gal atsarginis įėjimas. 

Aplink dar įžiūriu lyg apkasų linijas, matyt, veiksmo čia netrūko... Nebylus karo aidas... Nueidamas vis atsigręžiu, dairausi, kol viskas tarsi ištirpsta tarp medžių kamienų, lyg ir nebuvau...

Nusileidęs į Raudondvario plentą, vos randu menką plyšiuką įsisprausti automobilių tėkmėn, ir srautas spėriai nuneša mane beveik už miesto ribų. Stoju iš prie stendo „Kauno rajonas“, kur kelias skyla link Raudondvario ir Babtų. Pušynas ant kalno turi savo paslaptį – tarpukariu čia buvo laisvamanių kapinės. Prisiminkim istoriją – tarpukariu Lietuva,ko gero, buvo vienintelė Europos valstybė, neturėjusi civilinės metrikacijos, tik bažnytinę, todėl netikintys tuoktis vykdavo į Klaipėdos kraštą. Be kunigų pagalbos nebuvo galima įteisinti ir gimusių vaikų ar mirties fakto. Taigi, 1936-aisiais laisvamaniai kauniečiai iš ūkininko Petro Petrausko nupirko 2 hektarus žemės ir įsteigė Kauno laisvamanių kapines. Šiandien čia nėra nei atminimo lentos, nei nuorodos – tik senas betoninis vartų bromas, prie kurio, lyg prieš paskutinę kelionę, kažkas paliko didelį krepšį gyvenimo šiukšlių. 

Vos matomu taku sunkiai kylu į statų šlaitą, ir kai jau netenku kantrybės, tarp krūmokšnių įžvelgiu antkapio šešėlį. „Studentė Liuda Mickytė-lndrašienė” – sunkiai perskaitau akmenyje… Kitas, sveikesnis paminklas, žymi Klementinos Dėnaitės kapą. Ir viskas, tiek nedaug istorijos belikę... 

Stipriau atrodo tik išlikę betoniniai tvoros stulpai, beje, žymintys ne tik visas kapines, bet ir nedidelį sklypą jų viduje, kur ir buvo laidojami laisvamaniai... 

Grįžtu gerokai platesniu taku, pro šiandien apleistą, o anksčiau labai saugotą sklypą, aptvertą spygliuota viela. Kažkokia pusiau statybų ar sandėliavimo aikštelė, kurioje vienintelis malonumas – pavasario vėjas.

Dar šoktelnu Nevėžio pakrante link Babtų, prie senojo Raudondvario tilto. Tarpukario Lietuvoje 106 metrų ilgio vienos angos tiltas buvo ilgiausias Lietuvoje, bet 1941 m. besitraukdama sovietų armija jį susprogdino... 1931-aisiais atidarytam tiltui anuomet buvo suteiktas Raudondvario šaulių būrio vado Vinco Stašelio, žuvusio Klaipėdos sukilimo metu, vardas. O griuvėsiai, lyg nemarūs istorijos liudininkai, tebestūkso abipus Nevėžio vagos.

Visai šalia tilto – prieš dešimtmetį iškilęs didingas kalavijo formos metalinis kryžius, iš kurio skleidžia skrydžiui sparnus laisvės paukštis. Čia – Lietuvos laisvės armijos įkūrėjo ir vado, brigados generolo Kazio Veverskio žūties vieta. Kitoje kelio pusėje, tarp pajuodusių pernykščių lapų, vos matomai žaliuoja žemėn įsmeigtas mažas kryželis. Gal kažkas generolui paliko savo atminimo ir pagarbos ženklą...

Štai tiek šiandien žinotos ir nežinotos istorijos atspindžių. Dvi prasmingos valandos.