Visai Elektrėnų savivaldybės pakraštyje tykiai snaudžia senutėlis Kloninių Jagėlonių kaimas, dar senesnis už mūsų Kaišiadoris, nūnai čia belikę vos kelios dešimtys gyventojų... Šiandien ir tų nematyt, tik nenuorama Spengla, jau nubudusi iš žiemos miego, lieja savo energiją per krantus, lyg pasakodama per žiemą primirštas istorijas... Nusuku nuo kelio vingio, ir išlipam kiek pradžiūvusioj aikštelėj.
Kiek toliau, pievelės gale, rymo senas vandens malūnas. Pajuodusios
nuo metų naštos lentos tikrai mena geresnius laikus, nei šiandieną, anuomet
apsukraus žydo Birmano valdomame malūne ne tik malė miltus, čia dūzgė ir
lentpjūvė. Deja, gražus gyvenimas baigėsi dar pirmaisiais sovietmečio metais...
Apeinu malūną. Žolėje mirksta visokiausi žavesį praradę daiktai ir daikteliai,
duris saugo menkutė spyna, pro musių nutupėtą lango stiklą įžvelgiu varganos
būties pėdsakus... Kažkieno namai, kad ir tokie... Nedidukė trobelė anapus
upelio, gal net malūno bendraamžė, nūnai gyvena geresnes dienas, narve amsi
didokas šuo, bet daugiau gyvybės nematyt. Kiek pabūnam. Pro balzganą debesų
šydą vis išlendanti saulė visai neįkyriai glosto žandus, oras švarus ir tyras,
jokio dūmelio. Iš pakrūmių kasdien vis drąsiau dairosi pavasaris... O kalva
pašonėj labai labai primena piliakalnį, gal tik todėl, kad pasiilgom to jausmo
– kopti link viršūnės...
Kaimo
pašonėj stabtelim prie Aujėdo ežero. Ledinis jo veidas jau sutrūkinėjęs,
ankstyvų ančių būreliai mėgaujasi atviro vandens blizgesiu. Čia gerokai vėsiau,
vėjas įsibėgėja ežeru ir lyg botagu kapoja veidus, net prisimerkiam.
Link Kietaviškių – lyg šachmatų lenta, juodus nuleistų tvenkinių dugnus vis keičia žvilgaus vandens plotai, tik spėk dairytis...
Prie
Liutonių, anksčiau vadintų Akmeniniais Strėvininkais, malūno nesileidžiam, mat
skardis įmirkęs ir status, o vartai užkelti. Pristabdau, pasidairom, juk ne
kartą esam buvę. Užsukam tik į kaimo kapinaites, kur prieš 89 pavasarius
amžinojo poilsios atgulė malūno savininkas vokietis Adolfas Scheffleris. Sako,
buvo galvotas ir sąžiningas vyras, gal todėl ir atmintis apie jį gyva ir
saugoma. Pakeliu galvą - virš kapų sugirgžda senas surūdijęs metalinis
šviestuvas, lyg primindamas, koks negailestingas yra laikas.
Pažliugusiomis
vėžėmis nusuku į jaunuolyną prie Martiniškių kaimo ir sustoju prie sentikių kapinių. Tylėdami pasivaikštom. Kai
kurių įrašų jau neperskaitau, raidės išsitrynė, bet takai tarp paminklų
neužžėlę, senus kryžius keičia nauji, reiškia, tikėjimas gyvas, reiškia, tikrai
yra, kam rūpi...
„Tarp mūsų gyvena pabaiga, ji visur atseka...“, - kažkada rašė Vincas Mykolaitis - Putinas. Bet nusišypsau – kažko pabaiga tuo pat metu reiškia naują pradžią... Vadinasi, viskas bus gerai, juk dienas iki pavasario jau galim suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
Ateina,
pamažu ateina. O kokie gražūs gyvybės prisirpę žirginėliai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą