Sugrįžimai

Šeštadienio rytas – puiki galimybė pravalyti galvą nuo susikaupusios rutinos. Pasileidžiu šimtus kartų važiuotu keliu link Lomenių. Ledo sluoksnis, ko gero, per visą žiemą nematęs nė kruopelės smėlio, bet vairuoti nesunku ir, svarbiausia, - netoli. Sustoju tuoj už tilto per Lomeną, kiek įmanoma arčiau pakraščio, ir lėtai leidžiuosi prie upės. Tiltas, anot vietinių, pastatytas čia vietoje anksčiau buvusio medinio bene prieš penkias dešimtis metų, niekas dorai nė neprisimena, tik sako, anas jau visai menkas buvęs. Ir kelias vingiavo gerokai kitaip nei dabar...

Lomena nemiega - srovė veržli, lyg jau skelbtų pavasarį, siauresnėse vietose vanduo net burbuliuoja ratilais. Prieš pat tiltą vaga, rodos, išsipilsto į kelias vageles, viduryje palikdama didelę salą, o paskui vėl susilieja į murziną srautą, nesulaikomai besiveržiantį tolyn... Bebrų - nei matyt, nei girdėt, aptinku tik pernykščių jų darbų pėdsakus. Nežinau, gal jie tingiai ilsisi menkutėje užtvankoje, o gal rudeniop kur išsikraustė į patogesnę vietelę... 

Grįžtu, pereinu tiltu ir vėl nusileidžiu dešiniajame upės krante. Dar iš tolo matau juodo akmens obeliską. Vasarą jį slepia krūmokšniai, nematyt, o dabar – kaip ant delno, tik žinok, kur žiūrėt. Visai šalia - stirnų guoliai, mėtosi vėjo nublokštas žvakidės gaubtas. Užrašus paskaitykite patys... Patys ir vertinkite, tinka jis čia ar ne... Yra sakančių – „toli nuo kelio, niekam netrukdo, gal čia privati žemė...“, tik kad viskas, galvoju, gerokai kertasi ne tik su morale, bet ir su atitinkamu kodeksu. O Lomeniuose, tikrai žinau, dar prisimena, kaip prie paminklo pionieriai sodindavo gėles...

Dar užklystu į apleistą sodybą ant kalnelio. Liūdna, bet kažkada turtingi namai skaičiuoja paskutinius pavasarius. Išplėšti, išdraskyti, palikti... Medžiai juodomis rankomis tiesia nenukritusius obuolius... Net neapsakomai gilus šulinys – tuščias, ir į mano šūktelėjimą atsiliepia tik susiraukšlėjęs jo dugnas...

Kitas mano šios dienos tiltas – visai ant rajono ribos, kelyje į Jonavą. Ir žemyn prie Lomenos ropščiuosi ne dėl tilto ar upės, labai noriu pamatyt čia pat stūksantį Tartoko akmenį. Žinomas jis tikrai seniai, tai ir nesuprantu, kodėl iki šiol neturi savo vietos tarp savivaldybės saugomų gamtos paveldo objektų. Kita vertus, ko stebėtis, jei paskutinįsyk tas sąrašas atnaujintas dar anam amžiuje, 1995-aisiais... Fotografuoju nuo Jonavos rajono kranto, paskui tiltu pereinu pas mus. Ant turėklų kabo kelios laiko rūdžių pagraužtos spynos. Nusišypsau, juk sako – „sena meilė nerūdyja...“. Rūdyja, dar ir kaip... 😊 Sunkiai nusileidęs žemyn pridedu ranką prie juoduojančio akmens ir paglostau samanas. Dar metai ar keli, ir paplautas akmuo įgrius į Lomenos vagą, o kai buvom čia pirmąkart, Reda tvirtai stovėjo ant žemės šalia... Kiek tolėliau miške stūkso ir mūsų valstybės pradžią menantis Tartoko piliakalnis, bet keliukas iki paskutinės sodybos skęsta sniege, eiti toli, o ir šlaitai ten statūs, net vasarą sunku. Nesusigundau, juk buvę.

Palei vagą brisdamas link Neries, sniege aiškiai matau vienišas pėdas. Gal kažkas, kaip ir aš, ieškojo savo Lietuvos... Kur Lomena paskęsta Neries glėbyj, vandenys veržlūs, rūsčiai juodi, prieiti arčiau visai negundo. O anam krante, kiek aukščiau prieš srovę, tyliai tyliai upės siautuliui save atiduoda Lietava, toks mažas mažytis upeliukas, kai kas sako, gal jis ir bus davęs pavadinimą Lietuvai...

Kažkodėl prisimenu veriančius Justino Marcinkevičiaus žodžius, labai miglotai, ir tenka paieškoti viską žiniančiame internete:

„Mėginsime sudėti pirmą žodį.

Klausykitės gerai... Širdim klausykit!

Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų

Pajusite medaus ir kraujo skonį,

Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,

Užuosit šieno ir liepynų kvapą,

Regėsit baugų debesio šešėlį

Per lauką bėgant... Taigi pamėginkim.

„El-ie“ bus „Lie“, „tė-u“ bus „tu“, „vė-a“ bus „va“. Kartokite! Kartokit ir klausykit. Ar girdit jau?”