Istorija Europos viduryj

Orai ir pažliugusi žemė visai neleidžia dorai pakeliauti... Ką bedarysi, renkamės tuos kelius, kuriais galima važiuoti ir privažiuoti. Šįkart sukam už Vilniaus ir tolyn... Atsibosta, kol išvažiuojam iš sostinės – miestas negailestingai glemžia po savo sparnu apylinkių kalveles, ežeriukus, gojelius, nė galo nematyt...

Smagiai  beplepėdami, tik tik įsibėgėjam niekaip remonto nesulaukiančiu Utenos plentu, ir rodyklė jau kviečia nusukti – „Europos geografinis centras“. Kabarojamės lauk iš šilumos. Pakrūmės ir net šalikelė baltuoja užsilikusiu sniegu, galanda šiaurys, susigūžiam, tik Baika nevaldomai šėlsta nuo naujų kvapų, vos nulaikyt 😊

Takelio kilpa kyla kiek į kalvą, ir pirmai nuotraukai sustojam ant „senovinės“ pirkios gonkų. Seno, aišku, čia nieko nėra ir nebuvo, bet gal ir gražu, jei, peržengus XXI amžiaus slenkstį, Lietuva prisistato būtent taip... 😊 Senos durys papuoštos Kalėdų vainiku, o ant tarp rastų ištemptos virvutės supasi mažyčiai buteliukai su šventiniais Europos geografinio centro palinkėjimais lietuvių ir anglų kalbomis. „Sparnų Jūsų svajonėms, prasmės Jūsų darbams, meilės ir gerovės Jūsų namams“, - ištraukusi tarp kvapnių žolelių susuktą popieriuką, garsiai perskaito Emilija Marija. Mums tinka, draugiškai šypsomės, ir grįžę būtinai padėkosime tokios jaukios akcijos sumanytojams. 

Prie didelio it kaimiškas sūris akmens stiebiasi mažas mažiuliukas ąžuoliukas – Stelmužės ąžuolo proanūkis. Aukščiausią kalvos vietą žymi obeliskas su Europos sąjungos žvaigždėmis ir didelis kompasas po kojomis. Užtenka stipriai pasisukti ant kojos, ir visos pasaulio šalys tik žybt ratu it karuselė... 😊 Štai taip, senutėliame Girijos kaime – visos Europos geografinis centras.

O vienas seniausių Lietuvoje Bernotų piliakalnis – lyg koks storas, kiek perspaustas, beveik šimto metrų ilgio kruasanas 😊 Jis visai šalia, abipus keliuko, įsispraudęs tarp Girijos ežero ir upeliuko, abu pavadinti vienodai, lyg broliai. Beje, ežeras pilkuoja ledu, gyvo vandens nematyti. Laiptai buvo padirbinti seniai, bebaigę sunykti, bet žmonės, matyt, į piliakalnio viršūnę užlipa rečiau, nei į Europos centrą, tai niekam ir nerūpi... Šlaitai neaukšti, gal tik kokie 10-13 metrų, bet visas apylinkių kalveles žvilgsniu sugraibau nesunkiai 😊 Plentu skuba automobiliai, rodos, vytų nebaigtus metų darbus... Šiaurinėje pusėje žiojėja gili karjero palikta žaizda, žolėse boluoja senutėliai akmenys. Vėjas čaižo veidus, plėšia iš rankų šeimos vėliavą, nesmagu. Toks jis, 413-as Lietuvos piliakalnis, ant kurio suplazdėjo šeimos vėliava.

Dvi kalvos per kelią... Viena atrasta tik 1989-aisiais, ant kitos žmonės gyveno jau prieš du tūkstančius metų. Dar nestaugė geležinis vilkas, dar neplazdėjo vėliavos ir nežvangėjo kardai, bet istorijos ratas jau sukosi... Liečiu ranka senutėlį betrupantį piliakalnio stulpą... Saugokim atmintį, saugokim, savo vaikams ir anūkams...