Ieškoti Kalėdų. VI dalis

Kaip visur skambėjo ir aidėjo, kai Darsūniškio bendruomenė prieš keletą metų savo jaukų miestelį paskelbė nykštukų sostine, kaip džiugino akis kiekvienas kiemas... Pilna gatvė raudonų kepurių ir apvalių šelmiškų nosių skelbė tikras Kalėdas... Prisimenu, stoviniavom bene prie kiekvieno namo ir aikčiojom iš nuostabos – taip gražu buvo... Žinot tą nelabąjį Grinčą, pavogusį Kalėdas? Tai va, ko gero, nedorėlis dar ir sniegą išsinešė, ir Darsūniškio nykštukus išsivedė...

Na, nemeluosiu, - liko vienas kitas, raudonuoja nosimis tai vienam kieme, tai kitam, bet kažko liūdnai... Net prie bendruomenės namų, kur anuomet linksmai šėlo visas būrys nykštukų, šiemet Kalėdas pasitiko vos keli... Ne, tikrai ne Darsūniškyje šiemet nykštukų sostinė. Gaila.

Prie bažnyčios durų sustabdo abejonė – gal užrankintos? Bet ne – lengvai stumteliu petim, ir prasiveria. Viduje neįprastai tuščia ir tylu. Pakeltas pianino dangtis, atverstos natos lyg sakytų – mes tik nutilom, trumpam, tuoj pasirodys kunigas Petras... Bet ne. Prakartėlėj prie altoriaus Reda pastebi paglamžytą 10 eurų banknotą – gal kažkas, laukdamas stebuko, paliko priešpaskutinius...

Ir dangus dar kerta kaip iš peties – atvažiavom su vos juntamu lietučiu, o dabar šlapdriba papila ant galvų visą savo pyktį - vis stipriau, stipriau ir stipriau... Ano Nemuno kranto beveik neįžiūrėt, kiek besistengtum, skęta žvilgsnyje... Kažkur ten rymo Bačkininkėlių piliakalnis, atsimenu, buvom atklydę vidurvasarį, ir balsai iš Darsūniškio per Nemuną aidėjo taip aiškiai, lyg per kaimynų tvorą...

Du nykštukai saugo Liutikos šaltinio ramybę. Priklaupiu, suvilgau lūpas, vanduo neskaniai kvepia geležimi. Reda moja pro rasojantį langą ir juokiasi. Graži mano žmona... Apsidairau - pievos aplink įmirkusios, tiesiog plaukte plaukia...

Kapinaitėse už bažnyčios užtrunkam visai trumpai – tik iki senos koplyčios. Viduj, slenkstyje, yra akmuo su iškaltais metais – „1886“, bet užrakinta, be klebono žinios nepamatysi. Sniegas botagais talžo per veidus, beveik bėgte lekiam atgal, nėra čia ko dairytis.

Atgal į Kruonį vairuoju visai sniegu, provėžas vos įžiūrėt, kartais jos visai dingsta, „busiuką“ net mesteli. O mano šeimos moterys tiesiog mėgaujasi sugrįžusia žiema, joms smagu, kelias nerūpi. Stojam prie centrinės miestelio aikštės ir drauge pėdinam prie eglės. Vaikų dirbintos kalėdinės dekoracijos naiviai gražios. Vienas besmegenis juokiasi, kitas – žiūri piktu žvilgsniu, mat pametė nosį, trečias – ir visos galvos netekęs, tik besmegenės šelmiškai pučia lūpas ir šypsosi, lyg kviesdamos švęsti... 😉 Stabteliu prie suolelio su užrašu „Lietuva“  - aplūžęs, jau nė pusės lentų nebėra, o gal tik penkeri metai prabėgo... Laikas išbarstė, o žmogus nepasirūpina. Ir prie atšalusių piliavietės akmenų šiandien nenueisim – istoriją iki pat horizonto saugo tvoros. Kažkodėl vėl prisimenu Marcelijų Martinaitį:

“Jeigu aš medis, kurį kada nors nukirs,

iš manęs nedarykit tvorų,

nesupjaukite malkoms.

Iš manęs padarykite lieptą,

duris arba slenkstį,

ties kuriuo pasisveikinama.”

Kiek patylėję, išsukam į greitkelį. Visi skuba. Kažkas pravers tylias atšalusių namų duris, o kažkas stipriai apkabins savo Žmogų…

Kiekvienas turime savas Kalėdas.