Didelio miesto pakraščiais

Retas kuris žinom ar bent girdėjom apie Naugardiškę, tiesa? Prieš pusė amžiaus tarp Kauno ir Garliavos įsispraudusiame kaimelyje gyveno tik kiek mažiau nei tūkstantis gyventojų, o dabar nėra nė pusės tiek, mat pusė kaimo pasiglemžė laikinojo sostinė. O 1812-ųjų vasarą čia galėjai išgirsti kone visos Europos kalbas – būtent Naugardiškėje buvo įsikūręs Prancūzijos imperatoriaus Napoleono didžiosios armijos štabas. Dabar istoriją primena tik medžio koplytstulpis virš bevardžio upelio vagos.

Beveik kitoje Garliavos plento pusėje, gilyn už kelių kvartalų, - bendruomeniškumo paminklais vadinamos Narsiečių kalnas ir Narsiečių liepų alėja. Kalnas – tai žvyras, žemės ir akmenys, kuriais žmonės atėjo čia gyventi. Kai ąną dešimtmetį Narsiečių gatvėse susiruošė kloti asfaltą, bendruomenė stojo į kovą, kad kalną išsaugotų. Pastangos virto bendru džiaugsmu, kai prieš tris su puse metų ant kalno suplėvėsavo Lietuvos istorinė vėliava... Šiandien kalnas – ne tik bendruomenės renginių vieta, nuo jo smagu stebėti saulėlydžius, o romantikams – skirti pasimatymus... 😉

Na, o liepų alėja – lyg gyvybės kelias iki Garliavos plento, sako, tarp medžių ypač gražu liepoms žydint, kai medaus kvapą galima pajusti net namuose, ir rudenį, kai medžiai ir takas suspindi auksu...

Kiek pasimalę ramesnėmis gatvelėmis, stojam prie Kauno tvirtovės III-ojo forto ir leidžiamės laiptais žemyn. Du pasauliniai karai, metų našta ir žmonės sienose paliko daugybę randų, bet fortas ir dabar naudojamas edukcijoms, parodoms ir koncertams. Tiesa, žiemą, matyt, veikla nutrūksta, nes žmogaus seniai čia bebūta. Įlindęs į vieną atvirų požemių iškart sušlampu kojas, - tik visko matę pajuodę skliautai ir tamsa... Šlepsiu atgalios...

Teleičiai – irgi mažas mažutėlis kaimelis Kauno pašonėje, net taškelio žemėlapyje nėra. Toks mažas, kad nei riboženklio, nei kokio ženklo nerasit. O kapinaitės yra, tiesa, - senos, šimto metų senumo. Paminklinis akmuo ir keli nedideli išlikę betono kryžiai vos įskaitomais užrašais žymi beveik 800 vokiečių karių, žuvusių I pasaulinio karo metais, palaidojimo vietą. „Jie buvo Motinų vaikai...“, - nebyliai sako juodas akmuo.

Jau visai už Garliavos, kiek pagirgždėję žvyrkeliu, privažiuojam kelio galą ir stojam prie atitvaro. „Garliava“ – pro drumzliną stiklą įžiūriu stotelės prie bėgių pavadinimą, tiesa, čia pat šviečia ir moderni švieslentė su traukinių grafiku. Traukiam per bėgius, ir tuoj už jų įžiūriu pylimą, dar kiek toliau Jiesios vagoje – ir pasvirusias tilto liekanas. Skaičiau kažkada - senas buvęs, per karą apšaudytas, bet išstovėjęs, o štai kažkurio pavasario potvynio šeštajame dešimtmetyje ir neatlaikė... Sovietų kariškiai visai šalia bandė statyti naują, tik ar valios neužteko, ar medžiagos dingo, bet tiltas neiškilo. Lyg sužaloti pirštai nuo pylimo styro keli betoniniai poliai, bet jų jau niekuomet neprireiks... Grįždami dar stabtelim pakalbinti vietinį vaikiną, gal net instaliacijos medyje autorių, - sako, „važiuoja žmonės traukiniais, kur dėtis, kitaip be automobilio nelabai iš čia ištrūksi“ 😊

Paskutinįsyk nuo kelio nusukam Rokuose. Kauno miesto pakraštyje iškilusi Rokų atodanga leidžia nugarmėti ir keliasdešimt metrų žemyn į Jiesią ir pažvegti  net 75 tūkstančius metų atgal, kai šiomis vietomis praslinko net keli ledynai. Prisipažinsiu – kai šlapia žemė slysta iš po kojų, artintis prie trupančio skardžio krašto gerokai nejauku, kaulelius vargiai kas sudėliotų atgal. Visai po kojomis iki pat upės vingio atsiveria bauginantis stataus skardžio horizontas, patikėkit, vaizdas – super. Polaidžio vandens apnuogintos pušų šaknys juodomis rankomis iš paskutiniųjų kabinasi į gyvenimą, bet lyg jaučia – liko metai ar keli... Bauginančiai gražu.

Viskas. Valomės murzinus batus ir už minutės jau spraudžiamės atgal į automobilių srautą, lyg banga nešantį namų link. Gerai, kad patirčių ir įspūdžių nuvalyti negalima. Nedrąsiai čiulba pavasaris... 😊