Ieškoti Kalėdų. II dalis

Iškeliaujam į auksinę girią, ir galit sukt ar kraipyt galvas iki svaigulio, vistiek neatspėsit, kur 😊 Ogi į Jonavą 😊 „Auksinė giria“ - būtent taip ir vadinasi magiška šių metų Jonavos miesto šventinių dekoracijų tema.

Jau prie pirmo žiedo mus pasitinka šokuojančių auksinių elnių banda, ir gatvės lyg paskęsta šventinių šviesų sraute. Stebuklingai radę laisvą plyšiuką sustoti, neskubėdami pėdinam į kasmet vis didesnį ir gražesnį kalėdinių eglučių miestelį Ramybės parke. Na, šiomis dienomis ramybės čia neieškokit – vaikų juokas, didelių ir mažų lankytojų nuostabos šūksniai aidi iš tolo. Jonavos vizitine kortele jau tapęs kalėdinių eglučių miestelis šiemet – rekordiškai didelis, virš šimto šventinių eglučių, ir kiekvienas „Auksinėje girioje“ žengtas žingsnis lyg už rankos veda nuo vieno stebuklo prie kito... Tiek gražu, kartais reikia ilgokai palaukti savo eilės įsiamžinti 😊 Net pasvarstom, kad ruoštis šventei, ko gero, visiems teko labai labai iš anksto, o kai kas gal net ir samdė profesionalus, labai jau netikėti dekoracijų sprendimai... Na, žiūrėkit nuotraukas, žavėkitės ir pabandykit pajusti šventės dvasią, mums tikrai tinka ir patinka 😊

Kiek aukštėliau, virš Žeimių gatvės, – irgi auksu spindintis pėsčiųjų tiltas. Sakyčiau - be proto gražu... Bet ir su juo – įspūdinga 😊 Dukros dar nužiūri, kad, naudojant programėlę, galima keisti lempų tilto juostoje spalvas, ir, kol mudu laužom galvas, kaip ką padaryti, geltoną spalvą jau keičia žalia, o šią – raudona... Šiuolaikinis jaunimas jau toks yra, jiems reikia čia ir dabar 😊

Žinodami, kur ieškoti, greitai užkremtam greito maisto ir einam prie pagrindinės miesto eglės Sąjūdžio aikštėj, na, ten, kur vasarą purškia fontanai. Viską darom greitai 😊 Ir čia žmonių - apsčiai, laukiam eilės ir prie eglės, ir įlyst į jos vidų - toks smagus siauras tuneliukas, galima fotografuotis iš abiejų pusių, tai viskas vyksta sklandžiai 😊 Eglė – iš šakų, lyg koks šventinis kortų namelis. Labai skoningai baltumu spindi lemputėmis išpuošta liepų juosta, rodos, lyg stebuklinga šviesos juosta viliojančiai tolsta kažkur į tamsą...

Šypsomės. Smagu jausti šventę, smagūs tokie vakarai. Žinau, kad Joninių parke žėri dar viena išpuošta miesto eglė, o prie Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios kalėdinę dvasią skleidžia Betliejaus prakartėlė, bet mes jau skubam namo – laukia šunytė... Kelioms akimirkoms sustojam tik prie senutėlės Skarulių bažnyčios. Šventorius mėgaujasi šviesa, kuri, toldama nuo bažnyčios durų, pamažu panyra į nakties paslaptį... Ir pagalvoju – begalybė jaukaus šventinio džiugesio slypi ir visiškoje tyloje, tik labai dažnai nemokame to pastebėti... 

Ieškoti Kalėdų. I dalis

Pasileidžiam „kalėdoti“ 😊 Gal kas dar prisimenat beprotišką mūsų kelionę prieš tris metus, kaip aplankėm net 24 Lietuvos miestų ir miestelių Kalėdų egles (pažiūrėti galima čia - https://braziuseima.blogspot.com/2020/12/kai-uz-lango-tuoj-kaledos.html), tai šįsyk nutarėm keliauti lėčiau, ilgėliau pasižvalgyti ir truputį papramogauti 😊

Kadangi keliaujam link Alytaus, niekaip negalim neužsukti į Jiezną 😊 Spindinčios eglės, deja, dar nėra, šventė dar tik pakeliui į miestelį, bet gi būtinai reikia užeiti į „Aušros baldus“, jaukią daiktų su istorija parduotuvę. Sugužam visa šeima, ir skliautai iškart lyg nubunda 😊 Smagu čia, pilna mielų daikčiukų. Ir mes tuščiom neišeinam, su ponia Aušra dar apsikeičiam šiltais linkėjimais ir pažadu vėl pasimatyti... Didelis ačiū 😉

Alytų pralekiam žinodami, kad čia dar grįšim sutemus. Pakeliui lieka senoji Kurnėnų mokykla, dukart mūsų šturmuotas Aniškio piliakalnis, aną vasarą išvaikščiota A. Žmuidzinavičiaus tėviškė... Tuoj už Santaikos pasuku link Dapkiškių dvaro. Kelias tikrai nekoks – vingiai, slidūs kalneliai, visa laimė – netoli. Dapkiškių dvaras priklausė senai bajorų Konarskių giminei, ir būtent jame XIX a. pradžioje gimė 1831 metų sukilimo dalyvis Simonas Konarskis. Sukilimas ir buvo dvaro nykimo pradžia - caro valdžia sodybą nusavino, o Simono Konarskio motiną ištrėmė Sibirą. Dvaro sodybos malūnas, kumetynai ir viską aplink supęs parkas neišliko... Dabar dvaras skirtas pramogoms, bet mus pasitinka tik vėjas ir šaltis...

Grįžtam į kelią. Prie posūkio į Kumečius pakelėj stūkso paminklinis akmuo Peršėkininkų kaimo žmonėms, kurių likimus sutraiškė represijų girnos. Trumpam stabtelim, balsu tyliai perskaitau pavardes metale. Mūsų istorija.

Nors termometras rodo visai nedaug žemiau nulio, Kumečiai pasitinka stingdančiu šalčiu, gelia kiaurai. Krioklys, dėl kurio mes čia atsibeldėm, - mano bendraamžis, įrengtas 1968 m., užtvenkus Metelytės upelį, o nuotraukos, pamatytos vasarą, tiesiog gundė pasigėrėti valiūkiškai kriokliu krentančio vandens grožiu. Deja... Šiandien, kai vanduo „žemas“, grožio nedaug. Per užtvanką vos persiropščiantis tingus vandens srautas, menkos ledo girliandos ir apmirusios žolės – viskas, ką pamatom... Gal kitą kartą pasiseks 😊

Ant kranto tyliai miršta raudonų plytų vandens malūnas, vienintelis pastatas, likęs iš 1944-aisiais sudeginto dvaro, kuriame, sako, buvo net 43 kambariai. 1900-aisiais pastatytas net penkių aukštų malūnas anuomet malė grūdus gyvuliams šerti, gamino įvairių kruopų ir miltų gaminius, kuriais aprūpindavo Alytaus, Seirijų, Simno ir kitų gyvenviečių prekybininkus, dabar gi beliko užrašyti – ISTORIJOS PABAIGA.

Pamažu temsta. Beveik ristele apibėgu trikampės miestelio aikštės viršuje stovinčią Miroslavo Švč. Trejybės bažnyčią. Šventoriuje – keli kryžiai su antkapiais lietuviškom ir lenkiškom epitafijom. Pilkos sienos dvelkia šalčiu, langų akys – nejaukiai juodos. 

Miestelio gale, jau nutrūkus asfalto juostai, stūkso Olakalnis su koplyčia – keturi mūro stulpai užsibaigia skliautais su stogu, o viduje į žemę įkastas medinis kryžius. Kas, kada ir kam ją pastatė, sunku atsakyti, bet apylinkių žmonės šį kalną gerbia nuo gilios senovės, apie jo reikšmę miestelio pavadinimui yra sukurta legenda.

Į Alytų spėjam laiku, dar prieš vakaro šurmulį. Savo vaikystės mieste visuomet jaučiuosi jaukiai, lyg savas, o artėjančių švenčių spindėjimas suteikia buvimui papildomo žavesio. Na, tik kad trupučiuką žiemiškai šalta, bet ant teatro laiptų gavę kvapnios arbatos, pažvalėjam ir pasivaikštom. Šventiškai gražu. Dukroms dar parodau stendus su senomis fotografijomis – tuomet buvau kaip tik toks, kaip jos dabar... Išeidamas dar atsigręžiu – „iki kito karto, Alytau“.

Balbieriškis miega. Iššoku prie naujosios miestelio bažnyčios, tik trumpam, nufotografuoti. Senoji sudegė prieš dešimtmetį, gerai atsimenu, sienos buvo nudažytos tokia švelnia samanų (o gal salotų? 😊) spalva, viduje – šviesu ir šilta... Kalėdų dvasios čia dar nejusti, tik gatvės gale įžiūriu mėlynas girliandų šypsenas. Lekiam toliau.

Prienai mus pasitinka tikrai karališkai – pataikom kaip tik į patį eglės įžiebimo šventės įkarštį. Visa aikštė spindi auksu, groja tranki muzika, pramogos ir vaišės mažiems ir dideliems – miestas tiesiog ošia 😊 Pasibūnam. Numalšinę alkį garsiaisiais Prienų kebabais, dar aplankom ir istorinę parodą kultūros centre. Lyg du pasauliai – šimtametė istorija nuotraukose ir gyvas besilinksminantis miestas aikšteje. Net einant į bažnyčią atrodo, kad tranki muzika sklinda iš jos... 😊 

Paskutinįsyk stabtelim prie Greimų tilto, jo pašonėj lygiai prieš mėnesį atidengta bronzinės mergaitės su šuniuku skulptūra „Asmenukė prie Nemuno“. Ir mes tarsi „pasiasmeninam“ istorijai 😊 O Nemunas - jau surakintas ledų gniaužtuose, miega...

Birštonas šviečia ir švenčia, pamatom dar iš tolo 😊 Gatvių stulpai papuošti simpatiškais banginukais iš miesto herbo, ryškių šviesų visur tikrai gausu. Aikštėje prie eglutės – žmonių nedaug, tyliai skambanti muzika visiškai atitinka Kalėdų laukimo dvasią. Jaučiamės tikrai gerai, lengva viduj. Sulaipinę dukras į kalėdinį traukinuką, palydim akimis, didelės jau, nebijo vienos. O mes neskubėdami  pasivaikštom krantine, rodos, net girdžiu, kaip po kojomis girgžda sniegas. Dekoracijos Kneipo sode tokios ryškios ir grakščios, kvapą gniaužia. Lyg kokioj stebuklingoj vaikystės pasakoj...