Ieškoti Kalėdų. I dalis

Pasileidžiam „kalėdoti“ 😊 Gal kas dar prisimenat beprotišką mūsų kelionę prieš tris metus, kaip aplankėm net 24 Lietuvos miestų ir miestelių Kalėdų egles (pažiūrėti galima čia - https://braziuseima.blogspot.com/2020/12/kai-uz-lango-tuoj-kaledos.html), tai šįsyk nutarėm keliauti lėčiau, ilgėliau pasižvalgyti ir truputį papramogauti 😊

Kadangi keliaujam link Alytaus, niekaip negalim neužsukti į Jiezną 😊 Spindinčios eglės, deja, dar nėra, šventė dar tik pakeliui į miestelį, bet gi būtinai reikia užeiti į „Aušros baldus“, jaukią daiktų su istorija parduotuvę. Sugužam visa šeima, ir skliautai iškart lyg nubunda 😊 Smagu čia, pilna mielų daikčiukų. Ir mes tuščiom neišeinam, su ponia Aušra dar apsikeičiam šiltais linkėjimais ir pažadu vėl pasimatyti... Didelis ačiū 😉

Alytų pralekiam žinodami, kad čia dar grįšim sutemus. Pakeliui lieka senoji Kurnėnų mokykla, dukart mūsų šturmuotas Aniškio piliakalnis, aną vasarą išvaikščiota A. Žmuidzinavičiaus tėviškė... Tuoj už Santaikos pasuku link Dapkiškių dvaro. Kelias tikrai nekoks – vingiai, slidūs kalneliai, visa laimė – netoli. Dapkiškių dvaras priklausė senai bajorų Konarskių giminei, ir būtent jame XIX a. pradžioje gimė 1831 metų sukilimo dalyvis Simonas Konarskis. Sukilimas ir buvo dvaro nykimo pradžia - caro valdžia sodybą nusavino, o Simono Konarskio motiną ištrėmė Sibirą. Dvaro sodybos malūnas, kumetynai ir viską aplink supęs parkas neišliko... Dabar dvaras skirtas pramogoms, bet mus pasitinka tik vėjas ir šaltis...

Grįžtam į kelią. Prie posūkio į Kumečius pakelėj stūkso paminklinis akmuo Peršėkininkų kaimo žmonėms, kurių likimus sutraiškė represijų girnos. Trumpam stabtelim, balsu tyliai perskaitau pavardes metale. Mūsų istorija.

Nors termometras rodo visai nedaug žemiau nulio, Kumečiai pasitinka stingdančiu šalčiu, gelia kiaurai. Krioklys, dėl kurio mes čia atsibeldėm, - mano bendraamžis, įrengtas 1968 m., užtvenkus Metelytės upelį, o nuotraukos, pamatytos vasarą, tiesiog gundė pasigėrėti valiūkiškai kriokliu krentančio vandens grožiu. Deja... Šiandien, kai vanduo „žemas“, grožio nedaug. Per užtvanką vos persiropščiantis tingus vandens srautas, menkos ledo girliandos ir apmirusios žolės – viskas, ką pamatom... Gal kitą kartą pasiseks 😊

Ant kranto tyliai miršta raudonų plytų vandens malūnas, vienintelis pastatas, likęs iš 1944-aisiais sudeginto dvaro, kuriame, sako, buvo net 43 kambariai. 1900-aisiais pastatytas net penkių aukštų malūnas anuomet malė grūdus gyvuliams šerti, gamino įvairių kruopų ir miltų gaminius, kuriais aprūpindavo Alytaus, Seirijų, Simno ir kitų gyvenviečių prekybininkus, dabar gi beliko užrašyti – ISTORIJOS PABAIGA.

Pamažu temsta. Beveik ristele apibėgu trikampės miestelio aikštės viršuje stovinčią Miroslavo Švč. Trejybės bažnyčią. Šventoriuje – keli kryžiai su antkapiais lietuviškom ir lenkiškom epitafijom. Pilkos sienos dvelkia šalčiu, langų akys – nejaukiai juodos. 

Miestelio gale, jau nutrūkus asfalto juostai, stūkso Olakalnis su koplyčia – keturi mūro stulpai užsibaigia skliautais su stogu, o viduje į žemę įkastas medinis kryžius. Kas, kada ir kam ją pastatė, sunku atsakyti, bet apylinkių žmonės šį kalną gerbia nuo gilios senovės, apie jo reikšmę miestelio pavadinimui yra sukurta legenda.

Į Alytų spėjam laiku, dar prieš vakaro šurmulį. Savo vaikystės mieste visuomet jaučiuosi jaukiai, lyg savas, o artėjančių švenčių spindėjimas suteikia buvimui papildomo žavesio. Na, tik kad trupučiuką žiemiškai šalta, bet ant teatro laiptų gavę kvapnios arbatos, pažvalėjam ir pasivaikštom. Šventiškai gražu. Dukroms dar parodau stendus su senomis fotografijomis – tuomet buvau kaip tik toks, kaip jos dabar... Išeidamas dar atsigręžiu – „iki kito karto, Alytau“.

Balbieriškis miega. Iššoku prie naujosios miestelio bažnyčios, tik trumpam, nufotografuoti. Senoji sudegė prieš dešimtmetį, gerai atsimenu, sienos buvo nudažytos tokia švelnia samanų (o gal salotų? 😊) spalva, viduje – šviesu ir šilta... Kalėdų dvasios čia dar nejusti, tik gatvės gale įžiūriu mėlynas girliandų šypsenas. Lekiam toliau.

Prienai mus pasitinka tikrai karališkai – pataikom kaip tik į patį eglės įžiebimo šventės įkarštį. Visa aikštė spindi auksu, groja tranki muzika, pramogos ir vaišės mažiems ir dideliems – miestas tiesiog ošia 😊 Pasibūnam. Numalšinę alkį garsiaisiais Prienų kebabais, dar aplankom ir istorinę parodą kultūros centre. Lyg du pasauliai – šimtametė istorija nuotraukose ir gyvas besilinksminantis miestas aikšteje. Net einant į bažnyčią atrodo, kad tranki muzika sklinda iš jos... 😊 

Paskutinįsyk stabtelim prie Greimų tilto, jo pašonėj lygiai prieš mėnesį atidengta bronzinės mergaitės su šuniuku skulptūra „Asmenukė prie Nemuno“. Ir mes tarsi „pasiasmeninam“ istorijai 😊 O Nemunas - jau surakintas ledų gniaužtuose, miega...

Birštonas šviečia ir švenčia, pamatom dar iš tolo 😊 Gatvių stulpai papuošti simpatiškais banginukais iš miesto herbo, ryškių šviesų visur tikrai gausu. Aikštėje prie eglutės – žmonių nedaug, tyliai skambanti muzika visiškai atitinka Kalėdų laukimo dvasią. Jaučiamės tikrai gerai, lengva viduj. Sulaipinę dukras į kalėdinį traukinuką, palydim akimis, didelės jau, nebijo vienos. O mes neskubėdami  pasivaikštom krantine, rodos, net girdžiu, kaip po kojomis girgžda sniegas. Dekoracijos Kneipo sode tokios ryškios ir grakščios, kvapą gniaužia. Lyg kokioj stebuklingoj vaikystės pasakoj...