Bažnyčia, kas Tu esi?

Nūnai temsta anksti, ir į Kauno palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio bažnyčios, žmonių dar vadinamos Eigulių bažnyčia, kiemelį įsuku beveik su paskutiniais saulės spinduliais.

Parapija buvo įkurta dar ano amžiaus paskutinį dešimtmetį, bet kertinį bažnyčios akmenį

Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pašventino tik  vėlyvą 2001-ųjų pavasarį, bet tik po keturiolikos metų prapijos bendruomenė pirmą kartą šv. Velykas džiaugsmingai pasitiko naujojoje bažnyčioje...

Sustoju prie paminklo šventoriuje – eidamas 102-uosius gyvenimo metus, čia atgulė  pirmasis parapijos klebonas, kompozitorius, vargonininkas, pedagogas, monsinjoras Kazimieras Senkus.

Tyliai praveriu bažnyčios duris. Drąsios formos, ryžtingos linijos, tiesūs sprendimai. Kiek sunkioj prieblandoj prie įėjimo pasitinka, rodos, pyktelėjęs Kristus. Toks įdomus paveikslas, lyg netikėtai susipynusios juodos ir baltos gyvenimo gijos...

Raštinėj už durų klega vaikai. Visai vienas lėtai einu link didelio pasvirusio kryžiaus, kabo kiek grėsmingai, lyg norėtų kristi ant tikinčiujų. Bet kai įsižiūriu - visai gražu. Mums įprasto altoriaus nėra, gal taip asketiškai dabar jau įprasta, tai labai nesistebiu. Tik toks sunkus baltumas, man jo kiek per daug... Klausykla – itin kukli, lyg savamokslio meistro dirbinta. Ir senas, visai mažutis indas švęstam vandeniui – lyg toks plonytis istorijos siūlas į praeitį. Apsiprantu. Miesto šurmulio nė negirdėt, gyvenimas nebyliai skuba kažkur už storų sienų, siauras langų ertmes tik vogčiomis nubraukdamas automobilių šviesomis. Štai kaip – gali stovėti beveik didelio miesto centre, bet užtenka tik keliasdešimt žingsnių, ir aš mėgaujuosi tyla ir susikaupimu...

Didelė balta įrėminta drobė, be menkiausios dėmelės ar potėpio, stovi prie sienos, lyg sakydama - piešk save, savo likimą, savo kelią. O gal - savo tikėjimą...

Bažnyčia, kas Tu esi? Ko gero, kiekvienas turim savo atsakymą, tegu ir kažkur giliai sielos kertelėse, gal ir primirštą, gal kam ir skaudų... Arba atvirkščiai – šiltą ir jaukų, lyg draugo žodį. Gal tiesiog esi ramybė, daug svarbesnė už kasdienybę...

Stabteliu lauke. Šalta.

Sniege likę daugybė pėdų – žmonės ateina ir išeina, net ne šaligatviais, tiesiog tiesiai per pievą, taip arčiau.

Skubam ieškoti savęs?