Kaip namo...

Kai per Užupius, Balninkus ir Einorus iki valios prisisupu ant kiekvieno kalniuko ir posūkio, kelio juosta smagiai nuslysta tiesiai į Nemunaitį. Sena legenda byloja, kad prieš daugelį amžių čia apsistojo iš už jūrų marių atkeliavęs vikingų vadas Nemonas. Vietinių gyventojų svetingumas ir rūpestis sužavėjo vikingą, ir išvykdamas jis visus gausiai apdovanojo įvairiais turtais, o dėkingi gyventojai vado garbei kaimą pavadino Nemunaičiu. Kiek tame tiesos, nežinia, bet iš tikrųjų Nemunaitis – malonybinis Nemuno vardas.

Sustoju pačiame miestelio centre, prie Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios tvoros. Dabartinei bažnyčiai – tik 99 metai, bet savo istoriją ji skaičiuoja jau beveik keturis šimtmečius, kai Kazimieras ir Mykolas Sapiegos pastatė čia medinę bažnytėlę. Nuo tol laiko daug vandens Nemunu nutekėjo... 

Buvo dar vienas įvykis, man tikrai gerokai svarbesnis  - prieš gerus penkis dešimtmečius, dar visai mažas vaikas, būtent čia priėmiau krikšto sakramentą... Bet šitą faktą žinau tik iš pasakojimų. Vėliau, būdavo, eidavom į bažnyčią, bet  atsimenu tik ilgus saldainius ryškiose spalvotose popieriaus juostose, lyg su kaspinais 😊 Šventorius anuomet tūnojo medžių šešėlyj, ne taip, kaip nūnai – visai plikas, kaip mano senelis Turauskas 😊 Veltui paklibinęs duris, apeinu aplink, kojos minkštai klimsta įmirkusiose samanose, lyg grimztų į tylą...  O štai Lurdas su šv. Bernadetos statula šįkart man atrodo nykokai, lyg pamirštas, lyg kažko trūksta... Beje, tikrai tikrai esu skaitęs, kad prieš kelis dešimtmečius čia meldėsi ir H. Daktaras su žmona, tik kokia proga – neprisimenu 😊

Tuoj už šventoriaus tvoros – buvusi pionierių stovykla. Na, nesiginkit, beveik visi jais norom ar nenorom buvom. Pasivaikštau. Stovykloj kažkurią vaikystės vasarą prabuvau lygiai savaitę, paskui aplankė Tėvai, ir kai ilgesio ašarom, matyt, nuploviau mūsų žiguliuką, neapsikentę mane parsivežė namo 😊 Dabar tai šypsausi, o tada akis išverkiau, gal todėl ir mano blakstienos gražios :D Tokia buvo mano pirmoji stovyklavimo patirtis 😊 O dėl stovyklos smagu - niekas neišdraskyta, reiškia, - kažkam rūpi.

Už keliuko, kitoj pusėj Nemunaičio kapinių – buvęs pranciškonų vienuolių vasarnamis, rodos, ir dabar priklausąs kažkuriai brolijai. Bet šitos sienos mena tikrą istoriją - 1945 m. žiemą šiame medinuke Lietuvai prisiekė apie 120 partizanų. Kiek jų krito kovoj – tik Dievas bežino... Visada čia užeinu, būtinai būtinai.

Pro seną betoninį kryžių, išlietą dar tarpukario Lietuvoj, traukiu prie Nemuno, ieškoti Klebono akmens. Eiti toli, galo ir akmens nematyt, tai netrunku apsigalvot, paliksiu kitam kartui, akmuo gi nedings 😊

Dar būtinai užsuku prie paminklo žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę. Jo istorija irgi super keista ir įdomi – paskutinis skulptoriaus V. Grybo kūrinys turėjo atsirasti dar 1940-aisiais, bet pasaulis ir gyvenimas tuomet apsivertė beveik aukštyn kojom... Ir štai kaip buvo – tiksli paminklo kopija buvo atidengta po pusės amžiaus, 1990-jų vasario viduryje, iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo likus dar beveik mėnesiui. Dabar dar labiau nustebsite – sako, paminklas atsirado kolūkio lėšomis... 😊

Prie įvažiavimo į miestelį vis matydavau nuorodą į senąsias žydų kapines. Šiandien ta diena, kai noriu užsukti... Prie  įėjimo į aptvertas kapinaites stovi juodo akmens plokštė, kurioje iškalti žodžiai: „Čia ilsisi Nemunaičio žydų palaikai. Šventa ramybė jiems“. Gražiai. Aiškiai. Suprantamai ir pagarbiai. Kiek pavaikštau tarp pakrypusių akmeninių antkapių, jų čia - kelios dešimtys. Kažkieno seneliai, proseneliai ar proproseneliai, irgi palikę pėdsakus Nemunaičio gyvenime...

Lyg desertui – Didysis Dzūkijos akmuo, devintas pagal dydį Lietuvoje. Dar kiek suabejoju, ar besurasiu, bet azartas ieškoti ir rasti didesnis už visas baimes. Ir viskas čia gerai, apsukęs visas balas, slidžia įmirkusia žole neįveikiu tik paskutinių metrų, kuriuos tenka nupėdinti.

Gražuolis... 😊 Bandau pasidaryt asmenukę, bet arba labai nemoku, arba akmuo gerokai per didelis, abu niekaip netelpam 😊 Apeinu – net trisdešimt du žingsniai, tik ne metriniai, paprasti 😊 Yra į ką pažiūrėt, yra...

Tiek šiandien.

Uždegiau žvakutes. Pabuvau. Prisiminiau. Prisiliečiau.

Kiekvienas nešiojamės savyje dalykus, kurie nesikeičia. Tačiau, metams bėgant, brangini TAI vis stipriau...