Apie tai, kas lieka

Visai ruduo. Kojomis lėtai braukdamas sušlapusius lapus, pro siaurus vartelius užeinu į senąsias Alytaus kapinaites. Klevai atsisveikina, pažėrę aukso… Žmonių nedaug, visi palinkę prie antkapių, kiekvienas – su savo rūpesčiais ir atmintim…

Šv. Angelų Sargų bažnyčia kairiajame Nemuno krante buvo pastatyta 1830 m., kai tuomet upe ėjo siena tarp Rusijos ir Prūsijos, ir alytiškiai gyveno skirtingose valstybėse. Iš vaikystės miglotai prisimenu kažkurią šventę, gal šv. Velykas, buvau čia su kaimynais. Netilpom vidun, tai pamokslo klausėm lauke, buvo daug žmonių, šalta… 

Seniai bebuvau viduj, vis nepataikydavom, o šiandien – puiki proga. Čia jaukiai gražu. Ryto pamaldos ką tik baigėsi, dar jaučiu žmonių paliktą šilumą. Lempų šviesos arčiau altoriaus tokios ryškios, viskas blizgėte blizga. Tik dabar suvokiu, kad siaurutė bažnyčia su nedidelėmis šoninėmis navomis – lotyniško kryžiaus formos. Pirštais paliečiu sename mediniame rėme ranka rašytą sąrašą - šalia bažnyčios esančiose kapinaitėse ilsisi 114 savanorių, žuvusių kovose už Lietuvos nepriklausomybę. Tai jie, nepamiršti didvyriai…

Šventoriuje, visai šalia medinės varpinės, palaidoti 1919 m. žuvęs karininkas Antanas Juozapavičius ir 1991 m. žuvęs savanoris Artūras Sakalauskas. Kitoje kapinaičių pusėje atgulė lenkų nukankintas mokytojas, šaulys, savanoris Juozas Bloznelis… Neskubėdamas einu taku - daug tų pasvirusių, samanotų ir nuo laiko pajuodusių kryžių, visi jie – mūsų atmintis ir pareiga… Uždegu atminimo žvakutę, vieną visiems, ir minutę tyliai pabūnu. 

„Alytus yra Lietuvos vieta, kuri niekad neišdils iš lietuvių atminties. Čia mūsų kariuomenė yra parodžiusi savo nepergalimą pasiryžimą ir drąsą. Čia, su karin. Juozapavičiumi priešakyje, yra žuvę už tėvynės nepriklausomybę daug karžygių. Visiems tiems karžygiams pagerbti yra kilęs naujo paminklo sumanymas”, - tarpukariu rašė žurnalas “Karys“.

Štai tokia buvo 1929 metų spalio pabaigoje atidengto Laisvės angelo paminklo priešistorė. Paskui buvo visko – negailestingas žaibo kirtis, sovietų valdžios buldozeriai, bet šiandien Laisvės angelas vėl saugo miestą ir valstybę, parodydamas mūsų tautos siekį gyventi laisvai ir nepriklausomai. Paminklo istorijoj yra ir žavus “kabliukas” 😉 Pasakojama, kad pozuoti skulptūrai autorius prikalbino jaunutę gimnazijos mokytoją, o kai po žaibo smūgio paminklą prireikė atstatyti, mokytoja jau buvo dviejų vaikučių mama, ir todėl angelo figūra truputį skyrėsi nuo originalo… 😊

Kiek toliau nuo paminklo, Kurorto parko skverelyje, stovi lietuvių tautos kančių įamžinimo memorialas „Nurimęs varpas“. Bene keturių metrų aukščio ant žemės stovintis raudono granito varpas – nutilęs ir nebeskambantis. „Per aukas ir pasišventimą amžius budėję laisvę laimėjom“ – kiekvienam primena bronzinės raidės. O viduje - lyg palinkėjimas, lyg raginimas - „Skambėki per amžius vaikams Lietuvos – tas laisvės nevertas, kas negina jos“. Kažkodėl prisimenu pokariu ėjusį Lietuvos partizanų laikraštį “Laisvės varpas”. Gal tokių varpų skambėjimas amžinas?...