Kelias, kuriuo einame

Rytas. Nors namuose manėme sulauksią saulėtos dienos, kelyje prie Kruonio papuolam į pieno tirštumo rūką, tokį tirštą, kad tenka apsišarvuoti kantrybe ir lyg žiopliems ančiukams važiuoti gražia vorele. Kai už Alytaus dangus kiek prasisklaido, pagaliau spustelnu vieną iš trijų pedalų, bet tik tiek, kiek galima. Na, panašiai tiek 😉

Prie Grūto išsukę iš kelio, šilais nesunkiai pasiekiam Viečiūnus ir vėl lendam į mišką, kelias šakojasi, siaurėja, sukasi kilpomis. Pasitikim savimi – internetas veikia. Viečiūnų piliakalnis – keliasdešimt metrų nuo keliuko, kairėje, gerai matomas. Apkasinėta ir samanomis apaugusi kalva, daug tokių miškuose. Dar ir prisigrybaujam į valias, bus vakarienei. Ir tik dabar, rašydamas tekstą, aptinku, kad piliakalnis 2020 metais išbrauktas iš registro, kaip neatitinkantis kriterijų... Žodžiu, 0:1 istorijos nenaudai 😊

Gaila sugaišto laiko ir prarastų emocijų... Beje, pakeliui miške – dar viena graži kalva, labai panaši į piliakalnį. Dėl visa ko įsiamžinam archyvui, gal kada kas atkapstys, kad ir čia būta piliakalnio 😊

Iki Leipalingio – beveik 20 kilometrų,  lekiam visai smagiai, neprailgsta. Pirmoji miestelio bažnyčia iškilo dar iki 1611 metų, nes tais metais joje jau buvo rašomos metrikų knygos, o dabartinė miestelio bažnyčia pastatyta prieš 201 metus. Viduje – nė vieno žmogaus, mes vieni, kunigas tik ką išvažiavo. Keista tyla. 

Kruopščiai renovuotas Leipalingio dvaras – kitame miestelio gale. Iki XVI a. pradžios jis priklausė LDK Aleksandrui, vėliau čia šeimininkavo Žygimantas Senasis, Sapiegos, Pliateriai, Kruševskiai... Šalia dvaro pastato dar stovi ir gerai išsilaikiusi oficina.

Mes pasimėgaujam poilsio valandėle ir žvyrkeliu leidžiamės ieškoti Černiauskų piliakalnio. Jis netoli, vos keturi kilometrai, kartais net ir vadinamas miestelio vardu. Graži, taisyklinga pušimis apaugusi maždaug 50 metrų ilgio kalva, matyt, dažnai lankoma, nes pačioje viršūnėje žolėse jau gerokai pramintas takas. Kažkur pievose savo vandenis tyliai gena Bistryčia, kiek tolėliau – ežeras keistu Bilso Baltajo vardu. 

Taigi, jei išbraukiam Viečiūnų, tuomet Černiauskai lieka vieninteliu piliakalniu Druskininkų savivaldybėje, savo aplankytų piliakalnių žemėlapyje galėsime ją nuspalvinti, pavyzdžiui, pergalės spalva 😉

Navigacijos vedini, vėl akimirkai sugrįžtam į Leipalingį ir sukam Veisiejų link. Kelios minutės, ir akimis ieškom posūkio į dešinę, kažkur šalia – Lazdijų rajono Druskininkėlių piliakalnis. Stojam prie nugyventos sodybos, ir, nešini žemėlapiu, vorele leidžiamės vos matomu taku. Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje jauno pušyno pakraštyj, jei kada ieškosit, vargiai kažką supainiosit, durkit pirštu į žemėlapį, ir tiek 😊 Šlaitai neaukšti, bene 10 metrų, pietinė pusė atrodo kiek nuslinkusi į laukus. Jokio ženklo, jokios rodyklės.

Stabtelim prie Snaigyno ežero, užsikarti į apžvalgos bokštą. Iš 15 metrų aukščio atsiveria puiki ežero panorama, norisi pabūti ilgėliau, bet laukia kelias. Akimirkai dar įbrendam, atvėsinam kojas ir lekiam tolyn. 

Už nugarų lieka prieš 4 metus išvaikščioti Veisiejai, ir niekaip nesibaigiančiomis Ančios ežero pakrantėmis privažiuojam Samanių, tokį mažytį ežerėlį Ančios glėbyj. Tuoj už stovėjimo aikštelės, prie sumūrytos akmenų sienos, primenančios Vainežerio dvarą, parklupusios moters skulptūra – tai grafaitė Emilija Pliaterytė, lietuviškoji Žana d‘Ark. Nežinojom. Pasirodo, būtent šiame dvare po nesėkme pasibaigusio 1831 metų sukilimo susirgusi ji slapstėsi ir mirė... O ir dvaro nebeliko – sudegė iki pamatų 1948-aisiais. Atmintį saugo tik šimtametės liepos ir moliniai laukinių bičių aviliai...

Jei sakytumėt, kad  nuvažiuoti 1 kilometrą miško keliuku yra vieni niekai, pasiūlyčiau paieškoti Mėčiūnų piliakalnio. Vartomės kaip kamuoliukai! Vargšė mūsų Baika slydinėja ir griuvinėja narvelyje, niekaip nesuprasdama, kas vyksta. Bet kantriai kenčiam visi, ir tikrai verta – nuo gražuolio piliakalnio vakariniame tos pačios Ančios krante atsiveria nepakartojami vaizdai... Tik va bėda - vėl reikia grįžti tuo pačiu keliuku...

Paveisininkų piliakalnį randam beveik netyčia 😊 Na, kryptį pasirenkam gerai, bet navigacija, pasirodo, žino ne visus keliukus, mes akylesni 😉 Ir netikėkit Wikipedija – jokios valties nereikia, net ir guminių batų neimkit, nebrisit. Tiesiog smagiai ir saugiai medžio lentų taku nueinam iki laiptų. Čia irgi labai labai gražu, tikra romantika, net žvilgsniu neaprėpt... Piliakalnio kupolas įdubęs lyg šaukštas, vaikštom pakraščiais ir tiesiog gėrimės apylinkėm, vienas puikumėlis. Tik pasisaugokit erkių – knibždėte knibžda.

Gaila, bet Paveisininkų bažnytėlės taip ir nepamatom – kelias palauke į kaimą toks pasibaisėtinas, kad pyktelėję pusiaukelėj sukamės atgalios. Sako – čia bene mažiausia parapija Lietuvoje, tai tegul taip ir lieka...

Internetas ožiuojasi, navigacija springsta, klausinėjam kelio. Ir kai pagaliau randam buvusio Vainiūnų piliakalnio vietą, horizonte virš galvų jau ritinėjasi blyškiaveidis mėnulis. Jis – jau tik buvęs... Dar tolimais 1965 metais 8 metrų kalną per dvi savaites išlygino buldozeriais... Tačiau atmintis liko, žinom mes ir ne tik mes, atsimena vietiniai kaimo žmonės, va, kad dar kaip nors įamžintų…

Paserninkų piliakalnį pasiekiam visai prieš sutemas. Tokia didelė, bene 10 metrų aukščio kalva pievos pakraštyj, ir tiek. Aptinkam ir seną, ir naują piliakalnio ženklą, bet, jei atvirai, - čia nieko įdomaus. Rašo, kad net kultūrinio sluoksnio nėra, tik kažkur papėdėj, tai tiek ir istorijos – menki trupiniai... Saulė paskutinįkart brūkšteli per horizontą ir slepiasi už miško.

Sukam namo, „parsiveždami“ šešis piliakalnius. Daug nueitų žingsnių, daug nuvažiuotų kilometrų, tikrai pavargom. Bet kiekvienas viduje parsivežam smagiai praleistos dienos laimę. Kažkas juk sakė, kad „gyvenimas – ne tos dienos, kurios praėjo, o tos, kurias gyvenai...“

 

Laiptai (VIII dalis)

Rokai arba Roko laukas pirmą kartą paminėti dar 1500 metais, kai LDK didysis kunigaikštis Aleksandras dovanojo žemių prie Jiesios Henrikui Šliagiriui. Seniai tai buvo… Dabar čia – Kauno miesto dalis, o mes sustojam visai pakraštyj, kiek aukštėliau plento į Marijampolę nusidriekusioj J. Borutos gatvėje. Ieškom laiptų, link jų veda siauras, kreivas ir šleivas takelis vaikų darželio patvoriu. 38 pakopos žemyn ir betoninis tiltelis per griovą – visas grožis 😊

Kiek tolėliau pakele Reda užmato dar vienus, matyt, senesnius laiptus, bet jie netikėtai baigiasi prie vartelių su spyna. Matyt,- seniai nenaudojami, mat laiptų kilimas atrodo jau storesnis už pačius laiptus, net pakopas suskaičiuoti sunku 😊 Štai taip, vietoje vienų laiptų – dveji 😊 

Mūsų išmanūs įrenginiai rodo beveik čia pat esančią bažnyčią, stovi net akmuo parapijos dešimtmečiui atminti. Dairomės. Viską išduoda masyvus metalinis kryžius prie “Rokų keramikos” sienos – pasirodo, parapijiečiai čia ir susirenka, bažnyčios dar visai nėra…

Strigdami kamščiuose, sunkiai pasiekiam Panemunės Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčią. Apeinam, įkišam nosis vidun – visai tylu, nė vieno žmogaus, net ir klebono pelės miega 😊 Žinau, kad bažnyčioje klebonavo Justinas Staugaitis, kuris buvo 1917 Lietuvių tarybos narys, vasario 16-osios akto signataras ir Seimo narys. Jokio atminties ženklo, šventoriuje stovi tik 2022-aisiais iškilęs kryžius palaimintajam Jurgiui Matulaičiui. 

Anapus gatvės – kūrybos namai K.I.N.A.S., visos namo sienos aprašinėtos Mikės Pūkuotuko išmintimi. Jei kada sumautai jausitės, nuvažiuokit paskaitinėt, atsigausit ir tikrai nusišypsosit 😊

Nuo bažnyčios šventoriaus tvoros aukštyn veda takas, ir iš tolo pamatom siauručius Čiurlių gatvės laiptus, šitie irgi kažkodėl pavadinti apačioje esančios gatvės vardu. Pusė šlaito – lengvos pakopos, pusė palikta dviratininkams ar riedlentininkams dantis barstyti, vieta tikrai tinkama. O va suskaičiuoti laiptus sekasi sunkiai – visų mintyse sudėlioti skaičiai skiriasi ir kopiant į viršų, ir leidžiantis. Ginti savo tiesų neketinam, bet galit kada nors patikrinti, čia sudėtos gal 226, o gal 232, o gal net 239 pakopos… 😊

Dr. Jonui Basanavičiui Panemunėje 1935 metais pastatytas paminklas iškentėjo gūdžiausią sovietmetį. Gal ir gerai, kad visai nuošalyj, niekam netrukdė, neužkliuvo. O kodėl būtent paminklas atsirado būtent čia? Pasirodo, kadaise J. Basanavičius itin mėgo vaikščioti Panemunės šile, o parkui po daktaro mirties buvo suteiktas jo vardas.

Kai po šilą vaikščiojo J. Basanavičius, nei A. Smetonos alėjos, nei laiptų tikrai nebuvo. Dabar jie yra – 38 lengvos pakopos nusileisti arčiau sporto aikštyno. Lyg būtų mažai laipiojimo, visi draugiškai pramankštinam kauliukus, kiek pasižiūrim į plačią Nemuno tėkmę ir grįžtam. 

Laiptai, kurių nežinojom ir kuriems pavadinimą sugalvojam patys - taip sakyčiau apie Raudonojo Kryžiaus gatvės laiptus. Malonus ir netikėtas atradimas, tiesa, iki pat viršaus Reda užkopia viena, mes pasidžiaugiam rudens gaiva pusiaukelėj. Sako, - lygiai lygiai 200 pakopų, o toliau – takeliu per šilą…

Iš Baterijos plento, kur stovim, puikiai matosi ir Kauno tvirtovės III Skyriaus tarpinis amunicijos sandėlis. Į dvi (geltoną ir žalią) spalvas rudens padalintas pylimas slepia vaizdą nuo gatvės.

Žengiam vidun. Blyški žiebtuvėlio šviesa iš prieblandos ištraukia žmonių paliktus ženklus. Slogus kvapas, skudurai, rūbų skiautės…

Kai išlendam, šalimais esančias dvejas duris pamatom pravertas, ir pro vienas išnyra vyrukas dulkėtais darbiniais rūbais. Įsikalbam. Pasirodo, čia kuriasi Lietuvos kariuomenės uniformų muziejus, dar tik pirmi žingsniai. Elektros nėra, tai tik pasišviesdami žiebtuvėliais šiek tiek apžiūrim būsimą ekspoziciją. Kažkada bus gražu, kad tik vyrams jėgų ir azarto nepritrūktų… Pagarba tai kuriantiems.

Jau sukdami namo, dar susigundom pamatyti ir paliesti seniausią ir storiausią Kaune Taikos kalno ąžuolą. Tokį titulą apie 600 metų nugyvenęs medis prieš 15 metų paveldėjo iš netolies augusio Pažaislio ąžuolo. O šis gražuolis dar gyvas, apkabint penkių metrų liemens Redai su mergaitėm taip ir nepavyksta – rankos per trumpos :D

Pasimėgaujam rudeniu, neskubėdami kiek pasivaikštom nurimusių marių pakrante.

Nedažnai taip būna, kad nebėgtume gyventi.

Dvi paskutinės nuotraukos – “NEPYK”. “NUSIŠYPSOK”.

Ir sugrįžk pasimokyti Mikės P. išminties 😊