Neįveikiamų piliakalnių nėra!

 Įkyrūs rudeninio lietaus lašai tarsi mažytėmis smiltelėmis kutena automobilio langą. Kartais nuvalau. Mes susikaupę ir pasiryžę, šiandien norim nugalėt paskutinius likusius Kauno apskrities piliakalnius. Kryptis – Prienai ir aplink, kaip tik nuo miesto ir pradedam.

Greimų tiltu tarsi per laiko juotą peršokam iš Dzūkijos į Suvalkiją. Beje, žmonės čia tokie pat 😊 Laikas mūsų nespaudžia, lietus negąsdina, einam pasivaikščioti po senąsias Prienų kapines. Palinkę nuo nepakeliamos metų naštos antkapiai mena savo skaudulius. Kažkas jais vis dar rūpinasi, vadinasi, istorija gyva. 

Kiek tolėliau panemune – atgyjantis buvęs karinis miestelis. Net nustembam – šalia visiškų griuvėsių naujam gyvenimui prisikėlę daugiabučiai, moderni poilsiavietė. Kažkada nemokėję ir nenorėję išsaugoti, lipdom iš naujo. O jei tiesiai šviesiai – Prienai džiugina, net pavydu. Net „pasigooglinam“, kiek gi gyventojų Kaišiadoryse ir čia, pasirodo, miestai panašūs, o įspūdis toks, tarsi mes likom užstrigę kažkur sovietmetyj...

Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčia

Paminklas filosofui ir poetui A.Maceinai

Į aukščiausią Lietuvoje Birštono apžvalgos bokštą lipam ne visi, man su Elena Marija patogiau ir jaukiau ant žemės 😊 O ten viršuje, sako, drėgna, ūkanos, vėjas... Kur gi ne – 45 metrai, ne juokas. 

Sukam į Nemajūnus. Apeinu kapinaites – pasvirę senųjų dzūkų meistrų padirbinti kryžiai, kiek daug juose rankų šilumos. Koplyčioje – rašytojo, etnografo, vietos dvarininko Stanislavo Moravskio kapas, bet gi užrakinta, nepamatyt. 

O bažnyčia man pasirodo gražesnė iš galo, atsiveria visi bokšteliai ir medžio raižiniai. Vietos parduotuvėlėj paklausiu, kur ieškoti vandens matavimo stoties, deja, niekas nieko nežino, sako, ne iš to kaimo... Nenorėdami grįžti į plentą, vis prastėjančiu miško keliuku taškom purvus link Mišiškių (Zastinkų) piliakalnio ir sustojam tik prie paskutinės sodybos, kai toliau – tik skysta buza, ratai sukasi vietoje tarsi pašėlę laikrodžio rodyklės. Einam. Lapais, purvu, vis skystėjančia visureigių palikta bryde iki pat Ymilsos upelio. Sunku rasti seklesnę vietą, klaidžiojam, bet pagaliau – mes ant piliakalnio! Už nugarų – Nemuno tylėjimas, aplink – nė gyvos dvasios, bet žmonių čia būna, randam ir alaus skardinių, ir vienkartinių kavos puodelių. „Gamtos mylėtojai“ paliko...

Punia – visai netoli, nepraleidžiam progos pamatyti renovuojamą piliakalnį, juk jis buvo pirmasis mūsų kolekcijoje, tolimais 2017 metais... Dabar tikrai gražiau, ir bus dar daug gražiau, džiugina akį 😊 Beje, pirmoji Punios mokykla – daug senesnė už daugelį Lietuvos miestų, įkurta dar 1513 metais...

Prie Jiezno vėl nedvejodami sukam į purvą, vis gilyn ir gilyn šlaitais, kol pradedu abejoti, ar pakilsim atgal. 

Vėl eiti, laimei, jau visai netoli, lieka tik perbristi rudeninę gyvastį atgavusį upeliūkštį ir beveik stačiu šlaitu – iki dangaus, tiek, kiek matosi. Sunku, bet verta. Voseliūnų piliakalnis – vienas didžiausių Lietuvoje, tik pagalvokit, aikštelės plotas – bene 2 hektarai! Ir atrastas jis visai neseniai, tik 2017 metais. Žodžiu, nei žvilgsniu, nei kojom nelabai pamatuosi, o ir istorijos dar beveik nežinom. Beje, piliakalnį galima atrasti ir iš kitos pusės, perėjus Verknę papuvusiu beždžionių tiltu. Bet ir ten pažliugę šlaitai – ohoho, tik džipams. Mes nerizikavom.

Štai toks jis, mūsų 330-asis įveiktas Lietuvos piliakalnis, ir paskutinis Kauno apskrityje. Ir kai automobilyje ABBA lyg tyčia uždainuoja seną „gabalą“ „The Winner take it all...“, iš džiaugsmo net pasiplojam patys sau.

Mes – nugalėtojai!

 

 

„Niekam neįdomi istorija“

Šiandien Kėdainių link išriedam labiau pasiruošę – papildomas didesnis kastuvėlis (maža ką... ;) ), mačetė brautis per krūmus, o svarbiausia – naujas ir gerokai tikslesnis žemėlapis planšetėje. Tikslas – „paimti“ du iš ankstesnių kelionių likusius neįveiktus Kėdainių rajono piliakalnius, vis būdavo tai nepakeliui, tai per toli, tai nelaiku.

Nespėję išsikalbėti, stojam Žeimiuose. Buvę, ir ne kartą, bet kaip gi nepasigėrėti šimtamete bažnyčios ir dvaro ramybe, juolab aplink – nė žmogaus. Rodos, neskubėtum, bet vėjo gūsiai net verčia iš kojų, nesmagu.

Žemėlapiuose pažymėtos Drobiškių dvaro sodybos nepasiekiam, per daug gilus purvas, ko gero, ir naujojo kastuvėlio nepakaktų. Tenka suktis. Išbaidom užsižiopsojusias stirnas, matyt, nepratę sutikti tokius beieškančius istorijos, tai net neskuba slėptis. Gražiai nuaugę, ruduo lepina, maisto į valias – ko daugiau norėti. Šėtoj apeinam ratu bažnyčią. Šventoriaus tvora – su kalvarijomis, kiek šone - paminklas negimusiems kūdikiams. Kryžius nepriklausomybei paminėti - jau nupuvęs, nei žvakutę palikti, nei sustoti akimirkai. 

Anapus gatvės – Šėtos gimnazija ir toks keistas paminklas, tarsi mokytojui prieš pensiją, iškėlusiam rankas 😊 Kapinaitėse baltuoja dar XIX a. dvarininkų Veličkų pastatyta koplyčia su altoriumi iki pat lubų. Skubam.

Kitas pasižymėtas aplankyti objektas – Aristavos dvaro sodyba, tik čia labai jau skambiai pasakyta. Stovi triaukštis raudonų plytų kluono galas, prišlietas prie kolūkio laikų monstro. Grožio – vienai minutei ar net mažiau, žodžiu, nesigaišinkit.

Kiek solidžiau - už kelių kilometrų, Stasinės dvaro sodyboj, na, o liepų alėja pavažiavus iki Lančiūnavos – visai gražu. 

Va, prie Lančiūnavos dvaro galima ir neskubant pasivaikščioti, ir sienas paliesti, ir pasvajoti apie prieš šimtą metų čia gyvenusius. Likę daug visai neblogai išsilaikusių ir grožio nepraradusių pastatų, matyt, tik laiko klausimas, kada į dvarą vėl sugrįš žmonių juokas ir šiluma. Tuoj už dvaro tvoros – Šv. Kazimiero bažnyčia, irgi statyta dvaro savininko. Žmonės paliko po savęs tikrus istorijos paminklus, gal todėl juos ir prisimenam…

Naujoji Truskavos bažnyčia istorijos dar neturi, jos kertinis akmuo įmūrytas 1990 metais. Apeinam tylėdami, pasidairom, man kažkaip per daug naujoviška, “nelimpa”. 

Pakalnėj – paminklas Lietuvos partizanui Antanui Žukui, 1946 m. lapkričio 1 d. žuvusiam per susišaudymą su Kėdainių sovietų įgulos kareiviais. Kitas paminklas – visiems Truskavos apylinkių tremtiniams ir partizanams. Garbė didvyriams.

Tuoj anapus plento į Panevežį – naujam gyvenimui bekylantis Pavermenio dvaras, lyg tiltas iš praeities į dabartį. Net šviesiau 😊 

Įsispraudę į siaurą keliuko siūlą laukuose, sustojam Laukagalio miško pakraštyj. Puiku, žinom, kad visai čia pat, už melioracijos griovio, - Šukionių piliakalnis, tereikia tik rasti pralaidą perėjimui į mišką. Išsitraukiam mačetę, ir – pirmyn! Tiesą sakant, nežinodamas faktų, net nemanyčiau čia esant piliakalnį, šiaip – vos kiek virš pelkės iškilusi kasta ir perkasta pievelė, kurios pakraštyj –dar sovietinis piliakalnio žymuo. Rodyklių ar šiaip kažko nesitikėkit, niekam nereikia, nors link piliakalnio išmintų takelių – apstu. O istorikai čia rado net gynybinės sienos liekanų...

Tuoj prieš Krekenavą – Švenčiuliškiai su Maironio suoliuku prie miestelio ribos, įspūdingais kapinaičių vartais iš girnapusių ir antrą šimtą metų beskaičiuojančia kaimo pušimi. O Krekenavos mažoji bazilika – kažkas tokio vauuuuuuuu...!!!! Patys pažiūrėkit nuotraukas, aš nemoku taip aprašyti vaizdinių ir emocijų. Subtili prabanga, trapumas, lengvumas, elegancija – va, kažkas tokio. O paskui nuvažiuokit pažiūrėti, pasakysit, ar pataikiau taip rašydamas... Gyva čia gyvenusio ir kūrusio Maironio atmintis, gyva legenda apie Gubijo vilką, net gandralizdis ant buvusios kelbonijos kamino – taip laiku ir vietoj...

Linkavičių dvaro sodyba – tikras dvasios skausmas prie kelio į Kėdainius. Užpūliavusiom akiduobėm, vos vos kvėpuojantis, jame dar kažkas glaudžiasi, bet jau visai iš bėdos. Gaunam loti nuo baisinio dydžio šuns ir žvalgomės tik iš tolo. XIXa.  pasirodo, čia veikė audinių žvilginimo dirbtuvė ir vienintelė to meto Lietuvoje vario liejykla, buvo spirito varykla ir malūnas. Buvo gyvybė. Gyvenimai. Žmonės. Deja.

Geltona lyg apelsinas Surviliškio bažnytėlė matosi nuo kelio. Apeinam, papozuojam vienas kitam, dukros pritingi. Kaimo pakelė – išpuošta baltomis langinėmis, kai kuriose net ir gėlės, na, super atrodo. Ir tikrai smagiau, mes šypsomės.

Palikę pakelėj ankčiau lankytus Kalnaberžės piliakalnį ir dvarą, ieškom antrojo šiandienos piliakalnio – Krasausko kalno. Jei ką – Wikipedija meluoja, piliakalnis visai ne pievoj, slepiasi brūzgynuose. Atslydinėję lauko keliuku, visai nesunkiai prasibraunam iki viršūnės, bet net įsiamžinti atminčiai čia sudėtinga – krūmai, šakos, peraugę žolės neleidžia net kvėpuoti. Niekam nereikia.

Dar kiek asfaltu, ir stabtelim prie Sirutiškio dvaro sodybos. Aptverta, su signalizacija, bet be jokios gyvybės ženklų, kaip ir ir anąkart, kai čia lankėmės. Rodos, laikas sustojo. O žavesio čia yra...

Kėdainiai. Sustojam prie M. Daukšos ąžuolo senosiose kapinėse, vietiniai „gurmanai“ paminklo papėdėje smaguriauja “arkliamušiu“ tiesiai iš kakliuko. Kažkaip nedera su rimtimi ir istorija, bet nesibaram. 

Patingėję sukti ratą, prie Kėdainių minareto lipam per bėgius, nors užrašas skelbia, kad svetimiems taip daryti – nevalia. Bet mes gi savi :) Netikėtai gražu, kažkas nepatingėjo. Akimis liečiame užrašus osmanų kalba, baltutėlį bokštą su pusmėnuliu viršuje, akmenų linijas žolėse... Istorija, išsaugota nuo tolimų 1880-ųjų... 

Anapus Nevėžio dar užsiropščiu ant kalniuko prisiliesti prie šv. Jurgio bažnyčios mūrų, kuri, anot legendos, pastatyta iš senos lietuvių pilies, va kaip.

Atrodo, kiek čia tos Lietuvos, bet vėl – 260 kilometrų, 7 valandos kelyje. Ir dar du piliakalniai į mūsų „taupyklę“ :)

Ačiū, kad skaitote :) Iki greito :)