Neįveikiamų piliakalnių nėra!

 Įkyrūs rudeninio lietaus lašai tarsi mažytėmis smiltelėmis kutena automobilio langą. Kartais nuvalau. Mes susikaupę ir pasiryžę, šiandien norim nugalėt paskutinius likusius Kauno apskrities piliakalnius. Kryptis – Prienai ir aplink, kaip tik nuo miesto ir pradedam.

Greimų tiltu tarsi per laiko juotą peršokam iš Dzūkijos į Suvalkiją. Beje, žmonės čia tokie pat 😊 Laikas mūsų nespaudžia, lietus negąsdina, einam pasivaikščioti po senąsias Prienų kapines. Palinkę nuo nepakeliamos metų naštos antkapiai mena savo skaudulius. Kažkas jais vis dar rūpinasi, vadinasi, istorija gyva. 

Kiek tolėliau panemune – atgyjantis buvęs karinis miestelis. Net nustembam – šalia visiškų griuvėsių naujam gyvenimui prisikėlę daugiabučiai, moderni poilsiavietė. Kažkada nemokėję ir nenorėję išsaugoti, lipdom iš naujo. O jei tiesiai šviesiai – Prienai džiugina, net pavydu. Net „pasigooglinam“, kiek gi gyventojų Kaišiadoryse ir čia, pasirodo, miestai panašūs, o įspūdis toks, tarsi mes likom užstrigę kažkur sovietmetyj...

Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčia

Paminklas filosofui ir poetui A.Maceinai

Į aukščiausią Lietuvoje Birštono apžvalgos bokštą lipam ne visi, man su Elena Marija patogiau ir jaukiau ant žemės 😊 O ten viršuje, sako, drėgna, ūkanos, vėjas... Kur gi ne – 45 metrai, ne juokas. 

Sukam į Nemajūnus. Apeinu kapinaites – pasvirę senųjų dzūkų meistrų padirbinti kryžiai, kiek daug juose rankų šilumos. Koplyčioje – rašytojo, etnografo, vietos dvarininko Stanislavo Moravskio kapas, bet gi užrakinta, nepamatyt. 

O bažnyčia man pasirodo gražesnė iš galo, atsiveria visi bokšteliai ir medžio raižiniai. Vietos parduotuvėlėj paklausiu, kur ieškoti vandens matavimo stoties, deja, niekas nieko nežino, sako, ne iš to kaimo... Nenorėdami grįžti į plentą, vis prastėjančiu miško keliuku taškom purvus link Mišiškių (Zastinkų) piliakalnio ir sustojam tik prie paskutinės sodybos, kai toliau – tik skysta buza, ratai sukasi vietoje tarsi pašėlę laikrodžio rodyklės. Einam. Lapais, purvu, vis skystėjančia visureigių palikta bryde iki pat Ymilsos upelio. Sunku rasti seklesnę vietą, klaidžiojam, bet pagaliau – mes ant piliakalnio! Už nugarų – Nemuno tylėjimas, aplink – nė gyvos dvasios, bet žmonių čia būna, randam ir alaus skardinių, ir vienkartinių kavos puodelių. „Gamtos mylėtojai“ paliko...

Punia – visai netoli, nepraleidžiam progos pamatyti renovuojamą piliakalnį, juk jis buvo pirmasis mūsų kolekcijoje, tolimais 2017 metais... Dabar tikrai gražiau, ir bus dar daug gražiau, džiugina akį 😊 Beje, pirmoji Punios mokykla – daug senesnė už daugelį Lietuvos miestų, įkurta dar 1513 metais...

Prie Jiezno vėl nedvejodami sukam į purvą, vis gilyn ir gilyn šlaitais, kol pradedu abejoti, ar pakilsim atgal. 

Vėl eiti, laimei, jau visai netoli, lieka tik perbristi rudeninę gyvastį atgavusį upeliūkštį ir beveik stačiu šlaitu – iki dangaus, tiek, kiek matosi. Sunku, bet verta. Voseliūnų piliakalnis – vienas didžiausių Lietuvoje, tik pagalvokit, aikštelės plotas – bene 2 hektarai! Ir atrastas jis visai neseniai, tik 2017 metais. Žodžiu, nei žvilgsniu, nei kojom nelabai pamatuosi, o ir istorijos dar beveik nežinom. Beje, piliakalnį galima atrasti ir iš kitos pusės, perėjus Verknę papuvusiu beždžionių tiltu. Bet ir ten pažliugę šlaitai – ohoho, tik džipams. Mes nerizikavom.

Štai toks jis, mūsų 330-asis įveiktas Lietuvos piliakalnis, ir paskutinis Kauno apskrityje. Ir kai automobilyje ABBA lyg tyčia uždainuoja seną „gabalą“ „The Winner take it all...“, iš džiaugsmo net pasiplojam patys sau.

Mes – nugalėtojai!