Jau trečdalis Lietuvos piliakalnių...

 Kol rudens orai neįvedė savo karatino kelionėms, mes nerimstam 😊

Šiandienos kryptis – Dzūkija. Atsirado reikalų, yra „piliakalnių-skolininkų“, oras – visai OK, taigi – į kelią.

Rinkdami medžiagą būsimiems projektams, kiek pasimakaluojam Alytaus gatvėmis. Miestas džiugina. Gal tikrai prie rajono ribos visuomet todėl ir nusišypsau perskaitęs – „Alytaus rajonas. Čia gyventi gera“. Toks savas.

Prisimenu geležinkelį mieste...

Dzūkai supras :)

Mūsų istorija

Skrybėliuotas Alytus. Šauniai.

Bazorai. Taip, čia tas mūsų „piliakalnis – skolininkas“, prie kurio anąsyk gulėm ant busiuko dugno ir ilgai kasėmės iš bėdos. Šiandien mes gudresni, pasirenkam kitą kaimo keliuką privažiuoti, ir piliakalnio kepurę pamatom dar iš tolo. Tiesa, gerą gabalą nuklampoję pažliugusia pieva, kiek sutrinkam prie neįveikiamo melioracijos griovio – mūsų kojoms ir per platus, ir per gilus. Bet čia jau išlenda neparuošti „namų darbai“ – juk matėm žemėlapyje krūmų liniją, galėjom įtarti. Tenka eiti palauke iki pralaidos, ką darysi. Paskui – traktoriaus vėžėmis, kiek sunkiau - per pievą, dar toliau - arimu. Va, gražuolis – prieš akis! Net ir senas pakrypęs žymuo yra. Užsirepečkojam nuotraukai. Šiauriniam šlaite nerimsta vagą išsigraužusi Punelė, bet ji čia dar visai siaurutė, negąsdina. Reikalas sutvarkytas, skolą gražinom 😊

Bazorų piliakalnis iš toli

Įveikėm!

Punelė

Kelios ramios minutės – Raižių totorių mečetei su saulės laikrodžiais, vienas jų rodo vietos, kitas – Žalgirio mūšio vietą. O kaimelio gale – Vytauto Didžiojo paminklas, lyg totorių padėka ir įamžintas mūsų valdovo atminimas.

Raižių mečetė

Saulės laikrodžiai

Nors jau lapkričio vidurys, Butrimonių fontanas dar suka vandens sūkurį. Stojam pasimėgauti, juolab, ir vaikams čia smagu – supynės, muzikos instrumentai. Miestelio aikštė – trikampė, nedaug tokių likę. Paieškau šimtalapio pyrago vakaro desertui, nesiseka, jau išparduotas. Bet užtat aptinku krūvą visokiausių Butrimonių suvenyrų – puodelių, stikliukų, rašiklių, magnetukų, ženklelių... Super. Na, sutikit, retas kuris mūsų kaimas su nepilnu tūkstančiu gyventojų moka taip save pareklamuoti. Ką ten kaimas – pas mus pasidairykit tokių suvenyrų, nė su žiburiu...

Su Einoronių piliakalniu reikalų – ajajai... Rodos, kiek čia nuo tų Pivašiūnų pariedėsim, kelis kilometrus, paskui truputį paėjėsim ir - mūsų. Bet ne. Nors matosi nuo kelio, arčiau privažiuoti – niekaip. Bandom vienu keliuku, paskui – antru, trečiu, viskas veltui. Einam, brendam, lendam po įjungtu el. piemeniu tolyn į neturinčią pabaigos ganyklą. Ir kai jau lieka tik keli žingsniai iki piliakalnio, pasirodo... karvės siaubūnės!!! Visa banda, didelės, ragai baisūs, pačių didžiausių - dar baisesni!!! Vienas kadras, ir ojoj kaip sprunkam! Pasakysiu taip – akys užtemę, susišnekėt su puse šeimos – be šansų, tik bėgte, niekas neklauso šalto proto. Viskas baigiasi tuo, kad drebančiom rankom ir kojom iš miško išlendam … vėl Pivašiūnuose… Ir iki palikto busiuko eiti – nežinau kiek… Kai emocijos nuslūgsta, ir mes po 1,5val. ėjimo ir įveikę papildomus 9,6 kilometro saugūs susėdam automobilyje, šaukiam Šeimos Tarybą pasitarimui – kad daugiau taip nebūtų. Lyg ir vienbalsiai, nors ir nedrąsiai 😊 Beje, jei vasarą – piliakalnį ir jo abu ženklus (senajį ir naująjį) keliuku per pelkę galite pasiekti ir iš Pivašiūnų, jei ką – parodysim, žinom 😉

Dangus visai blausiasi, o iki pasižymėto šiandienai Voniškių (Burbonių) piliakalnio – dar gerokai. Pasitariam, ir nuprendžiam bent pažiūrėti. Na, gal ir pabandyti 😊 Pirmas „blynas“ prisvyla, stojam didelės balos pakrantėj, nors navigacija gundančiu moterišku balsu kviečia gilyn ir tolyn. Bandom dar, siauručiais duobėtais šunkeliais aplink, per Žilinų kaimą. Va jis, teisingas kelias – pro girininkiją! Ir netikėkit nei navigacija, nei vikipedija, abi meluoja. Puikus prižiūrimas piliakalnis, puikūs orientyrai - lyg gaivaus oro gurkšnis tokią sunkią dieną. Tiesa, šlaitai tokie statūs, kad net pasiraičiojam nulipdami, bet nieko, išsiplausim 😊

Žilinuose stabtelim prie Šv. Antano Paduviečio bažnyčios, nusifotografuoti ir skanėstų iš šalia esančios “Aibės”. 

Žilinų Šv. Antano Paduviečio bažnyčia (1927)

O kad taip gerai ir laimingai viskas pasisekė, namo sukam ne tiesiai, o per Daugus. Randam palinkusį kryžių Lietuvos Nepriklausomybės 20-mečiui, kiek tolėliau – Poteronių geležinkelio stoties keleivių namą su ledaine, tikras wow! Istorija iš XIX-XX a. sandūros, apie kurią niekada nieko nežinojau, verta atskiro rašinio...

Paskutinis STOP - prie Poteronių piliakalnio, prisiminti istoriją. Buvom čia mūsų kelionių pradžioje 2017-ųjų pavasarį, su „pusbroliuku“ Darium, kaip meiliai iki šiol jį vadina dukros 😊 Mūsų kolekcijoje jis – vienas iš pirmųjų, pažymėtas penktu numeriu.

Poteronių piliakalnis

Temsta. Languose kaimo pakraštyj jau užsižiebia šviesos, Alovės upelio visai šlaite jau beveik neįžiūrėt, tik girdisi.

Pilni vidinės šilumos ir džiugesio pajuodavusiais laiptais leidžiamės žemyn.

Vėl beveik 9 val. kelyje, net 292 kaimo keliais nuvažiuoti kilometrai, o žingsniamatis net pasipūtęs išdidžiai rodo 18220 žingsnių.

Jau 333.