„Niekam neįdomi istorija“

Šiandien Kėdainių link išriedam labiau pasiruošę – papildomas didesnis kastuvėlis (maža ką... ;) ), mačetė brautis per krūmus, o svarbiausia – naujas ir gerokai tikslesnis žemėlapis planšetėje. Tikslas – „paimti“ du iš ankstesnių kelionių likusius neįveiktus Kėdainių rajono piliakalnius, vis būdavo tai nepakeliui, tai per toli, tai nelaiku.

Nespėję išsikalbėti, stojam Žeimiuose. Buvę, ir ne kartą, bet kaip gi nepasigėrėti šimtamete bažnyčios ir dvaro ramybe, juolab aplink – nė žmogaus. Rodos, neskubėtum, bet vėjo gūsiai net verčia iš kojų, nesmagu.

Žemėlapiuose pažymėtos Drobiškių dvaro sodybos nepasiekiam, per daug gilus purvas, ko gero, ir naujojo kastuvėlio nepakaktų. Tenka suktis. Išbaidom užsižiopsojusias stirnas, matyt, nepratę sutikti tokius beieškančius istorijos, tai net neskuba slėptis. Gražiai nuaugę, ruduo lepina, maisto į valias – ko daugiau norėti. Šėtoj apeinam ratu bažnyčią. Šventoriaus tvora – su kalvarijomis, kiek šone - paminklas negimusiems kūdikiams. Kryžius nepriklausomybei paminėti - jau nupuvęs, nei žvakutę palikti, nei sustoti akimirkai. 

Anapus gatvės – Šėtos gimnazija ir toks keistas paminklas, tarsi mokytojui prieš pensiją, iškėlusiam rankas 😊 Kapinaitėse baltuoja dar XIX a. dvarininkų Veličkų pastatyta koplyčia su altoriumi iki pat lubų. Skubam.

Kitas pasižymėtas aplankyti objektas – Aristavos dvaro sodyba, tik čia labai jau skambiai pasakyta. Stovi triaukštis raudonų plytų kluono galas, prišlietas prie kolūkio laikų monstro. Grožio – vienai minutei ar net mažiau, žodžiu, nesigaišinkit.

Kiek solidžiau - už kelių kilometrų, Stasinės dvaro sodyboj, na, o liepų alėja pavažiavus iki Lančiūnavos – visai gražu. 

Va, prie Lančiūnavos dvaro galima ir neskubant pasivaikščioti, ir sienas paliesti, ir pasvajoti apie prieš šimtą metų čia gyvenusius. Likę daug visai neblogai išsilaikusių ir grožio nepraradusių pastatų, matyt, tik laiko klausimas, kada į dvarą vėl sugrįš žmonių juokas ir šiluma. Tuoj už dvaro tvoros – Šv. Kazimiero bažnyčia, irgi statyta dvaro savininko. Žmonės paliko po savęs tikrus istorijos paminklus, gal todėl juos ir prisimenam…

Naujoji Truskavos bažnyčia istorijos dar neturi, jos kertinis akmuo įmūrytas 1990 metais. Apeinam tylėdami, pasidairom, man kažkaip per daug naujoviška, “nelimpa”. 

Pakalnėj – paminklas Lietuvos partizanui Antanui Žukui, 1946 m. lapkričio 1 d. žuvusiam per susišaudymą su Kėdainių sovietų įgulos kareiviais. Kitas paminklas – visiems Truskavos apylinkių tremtiniams ir partizanams. Garbė didvyriams.

Tuoj anapus plento į Panevežį – naujam gyvenimui bekylantis Pavermenio dvaras, lyg tiltas iš praeities į dabartį. Net šviesiau 😊 

Įsispraudę į siaurą keliuko siūlą laukuose, sustojam Laukagalio miško pakraštyj. Puiku, žinom, kad visai čia pat, už melioracijos griovio, - Šukionių piliakalnis, tereikia tik rasti pralaidą perėjimui į mišką. Išsitraukiam mačetę, ir – pirmyn! Tiesą sakant, nežinodamas faktų, net nemanyčiau čia esant piliakalnį, šiaip – vos kiek virš pelkės iškilusi kasta ir perkasta pievelė, kurios pakraštyj –dar sovietinis piliakalnio žymuo. Rodyklių ar šiaip kažko nesitikėkit, niekam nereikia, nors link piliakalnio išmintų takelių – apstu. O istorikai čia rado net gynybinės sienos liekanų...

Tuoj prieš Krekenavą – Švenčiuliškiai su Maironio suoliuku prie miestelio ribos, įspūdingais kapinaičių vartais iš girnapusių ir antrą šimtą metų beskaičiuojančia kaimo pušimi. O Krekenavos mažoji bazilika – kažkas tokio vauuuuuuuu...!!!! Patys pažiūrėkit nuotraukas, aš nemoku taip aprašyti vaizdinių ir emocijų. Subtili prabanga, trapumas, lengvumas, elegancija – va, kažkas tokio. O paskui nuvažiuokit pažiūrėti, pasakysit, ar pataikiau taip rašydamas... Gyva čia gyvenusio ir kūrusio Maironio atmintis, gyva legenda apie Gubijo vilką, net gandralizdis ant buvusios kelbonijos kamino – taip laiku ir vietoj...

Linkavičių dvaro sodyba – tikras dvasios skausmas prie kelio į Kėdainius. Užpūliavusiom akiduobėm, vos vos kvėpuojantis, jame dar kažkas glaudžiasi, bet jau visai iš bėdos. Gaunam loti nuo baisinio dydžio šuns ir žvalgomės tik iš tolo. XIXa.  pasirodo, čia veikė audinių žvilginimo dirbtuvė ir vienintelė to meto Lietuvoje vario liejykla, buvo spirito varykla ir malūnas. Buvo gyvybė. Gyvenimai. Žmonės. Deja.

Geltona lyg apelsinas Surviliškio bažnytėlė matosi nuo kelio. Apeinam, papozuojam vienas kitam, dukros pritingi. Kaimo pakelė – išpuošta baltomis langinėmis, kai kuriose net ir gėlės, na, super atrodo. Ir tikrai smagiau, mes šypsomės.

Palikę pakelėj ankčiau lankytus Kalnaberžės piliakalnį ir dvarą, ieškom antrojo šiandienos piliakalnio – Krasausko kalno. Jei ką – Wikipedija meluoja, piliakalnis visai ne pievoj, slepiasi brūzgynuose. Atslydinėję lauko keliuku, visai nesunkiai prasibraunam iki viršūnės, bet net įsiamžinti atminčiai čia sudėtinga – krūmai, šakos, peraugę žolės neleidžia net kvėpuoti. Niekam nereikia.

Dar kiek asfaltu, ir stabtelim prie Sirutiškio dvaro sodybos. Aptverta, su signalizacija, bet be jokios gyvybės ženklų, kaip ir ir anąkart, kai čia lankėmės. Rodos, laikas sustojo. O žavesio čia yra...

Kėdainiai. Sustojam prie M. Daukšos ąžuolo senosiose kapinėse, vietiniai „gurmanai“ paminklo papėdėje smaguriauja “arkliamušiu“ tiesiai iš kakliuko. Kažkaip nedera su rimtimi ir istorija, bet nesibaram. 

Patingėję sukti ratą, prie Kėdainių minareto lipam per bėgius, nors užrašas skelbia, kad svetimiems taip daryti – nevalia. Bet mes gi savi :) Netikėtai gražu, kažkas nepatingėjo. Akimis liečiame užrašus osmanų kalba, baltutėlį bokštą su pusmėnuliu viršuje, akmenų linijas žolėse... Istorija, išsaugota nuo tolimų 1880-ųjų... 

Anapus Nevėžio dar užsiropščiu ant kalniuko prisiliesti prie šv. Jurgio bažnyčios mūrų, kuri, anot legendos, pastatyta iš senos lietuvių pilies, va kaip.

Atrodo, kiek čia tos Lietuvos, bet vėl – 260 kilometrų, 7 valandos kelyje. Ir dar du piliakalniai į mūsų „taupyklę“ :)

Ačiū, kad skaitote :) Iki greito :)