„Kvepia žemė nukritusiais lapais”

Prie posūkio į Grigiškes pūstelnu į alkotesterį maloniai prisistačiusiam pareigūnui, ekrane - trys nuliai kaip kiaušiniai, viskas OK. Taip prasideda kelionės nuotykiai.

Braunamės siaurais naujojo Vilniaus kiemais iki pačio krašto, kur dar tik pliki pamatai. Čia pat, jau gerai matyti, neseniai atrastas Salų piliakalnis. Piliakalnio ženklo dar nėra, tik prie medžio prisegtas permirkęs popieriaus lapas su pavadinimu ir draudimais važinėtis. Reiškia, pataikom gerai. Viršūnė didelė, plati, net žvilgsniu neaprėpti, lyg sargyboj tyli šimtamečiai ažuolai, dažnas jau ir palūžęs nuo metų naštos. Mums patinka. 

\

Apačioje – takas link Grigiškių piliakalnio, bet patingim, nutariam sutaupyti jėgų ir laiko. Ir gerai, nes vėl reikia kopti kone statmenai viršun, kabinamės už krūmokšnių ir medelių, tikrai yra ką veikti. Stovėdamas ant keteros, puikiai matai abu šlaitus. Į vieną pusę – Vokės purslai, į kitą – Grigiškės, nori – skandinkis, nori – laužykis šonkaulius. Vaizdą gadina tik elektros linija visai čia pat. Gaila, kad taip...

Su Neravų piliakalniu – tikra vargo vakarienė, sugaištam gal daugiau nei valandą... Bandom pro Gariūnus, pro DEPO, pro Vilniaus nuotekų valymo įrengimus, net braunamės po elektros linija – visur bergždžiai. Grįžtam į Neravus ir šaunam mišku, tiesiog taip, pasitikėdami sveiku protu. Keliukas baigiasi, bet mes gi su tuo protu, beveik su dainom – pirmyn. Ir mums pavyksta, typu-tapu, typu-tapu, va - Neris apačioje, va - taip ilgai ieškota viršūnė, va - nuotrauka atminčiai. Super.

Vėl stabtelim Grigiškėse, prie GRIGEO, pro akis neprasprūsta nuo autostrados nematomas paminklas. Pasirodo – sovietų kariams, anksčiau čia degė ir amžinoji ugnis. Užgeso. Bet ir šita atmintis kažkam brangi.

O namo nesinori, dar tik gerai įsidienoja. Pamąstom – juk Lentvaris visai ne už kalnų, varom dvaro pažiūrėti. Nežinau, ką spėjo nuveikti anksčiau šeimininkavęs Pinkevičius, bet Kiguolis kažką krutina, vaizdas jau visai neliūdnas. Rudeninis parkas – išvis ohoho, bandom tik įsivaizduoti grafo Tiškevičiaus laikus, kaip tada buvo. Tikrai vertas laiko ir dėmesio, nepasididžiuokit apžiūrėti. Dar metai, kiti, ir gal teks gėrėtis tik pro tvoros plyšį, kas žino... :)

Autostrada – nuobodu, sutikit. Tai tuoj už Vievio sukam į kairę, šunkeliauti. Kelias – lyg amerikietiški kalneliai, laimei, neilgas. Nespėję subloguoti, išsukam prie nuorodos į Pipiriškių piliakalnį. Bandėm kažkada, bet karvės siaubūnės už elektrinio piemens mums – totalus blogis, traukiamės atbuli vos pamatę :) Na, ne visi, kai kurie :) O šiandien čia – visai tylu, nė žmogaus, nė gyvulio, ir nė žalio supratimo, kur tas piliakalnis. Stovim viduryj pievos, ant kalvelės, buriam lyg iš kavos tirščių. Kalniukų prieš akis – devynios galybės, tik rinkis. Visai tolumoje, ties horizonto riba – golfo aikštynas, kairėje – šiaudų rulonų karoliukai, bet tai ne mums, ačiū. Bendras ilgai brandintas sprendimas – einam pėstute, rasim. Na, ir ką manote – už kažkelintos purvo balos, už kažkelintos kalvelės suboluoja stendas su piliakalnio aprašymu. Jamam!!! 

Anot istorikų, piliakalnis buvo naudojamas daugybę šimtmečių, nuo mūsų eros pradžios iki Lietuvos valstybės susikūrimo. 

Tik dabartis liūdna – užpelkėję ir raistu bevirstantys ežeriokai šalimais, žemėn besusmenganti laiko pamiršta sodyba, purvo takas iki artimiausios šilumos...

Štai taip. Grįžtam pro tvenkinius Elektrėnų pašonėj, pro vienintelį dar likusį kaminą, beskubančių namo sraute... „Mūsų dienos kaip šventė...“, - prisimenu ir nusišypsau...

Per 6 valandas - dar 4 piliakalniai į kolekciją.

Lapkritis jau. Kažkur išsiverkę gęsta žvakės...