Mūsų rytas prasideda Marijampolėje. Laikas ir tyli pagarba išėjusiems – prosenelei Konstancijai, seneliui Juozui, dėdei Arnoldui... Laikas neskubiam pokalbiui su gyvaisiais, kuriuos matome, deja, pernelyg retai. Iki kito karto, kartais ir liūdno. Toks gyvenimas.
Antrądien iš eilės randame Meškučius :) Vakar Dzūkijos kaime matėme paminklą žuvusiems už Lietuvos laisvę, šiandien Suvalkijoj mus pavilioja Vytauto Didžiojo paminklas. Visai prie kelio – irgi paminklas kritusiems už Lietuvą, jau po karo. Jauni vyrai išėjo ir negrįžo...
Tolyn link Kalvarijos – Kumelionys, ieškom pirmojo šiandienos piliakalnio. Lengvas pasivaikščiojimas geltonais rudens patalais, o tinginys galėtų net ir privažiuoti. Gražus. Apsijuosęs Šešupe ir Uosupėliu, atrodo, pats savimi žavisi vandens raibuliavime. Kvatodami spardom lapus ir gaudom vėją, smagu.
Ieškom Lakinskų, čia toks piliakalnis, kurį gali pasiekti tik bėgiais :) Nerizikuodami užklimpti, gerą gabalą brendam žiemkenčiais, paskui kažkiek tuku-tuku geležinkelio tiltu per Šešupę, ir dar kažkiek brūzgynais... Oj, puikus... 
Gerai, kad ruduo, viskas matosi, atrandam visą piliakalnio grožį ir didybę. Merginos sutupia prie akmens, kurį aprašė dar Jonas Basanavičius. Va jos, mūsų bendrumo akimirkos ir minutės...
Kaimo keliukų voratinkliu išsipainiojam iki Želsvos, kiek šone nuo miestelio – vargani Būriškių piliakalnio likučiai. Nuartas ir nustumdytas buldozeriu – čia „nugalėjo“ žmogus, nieko po savęs nepalikdamas. Prigriebiu akmenį nuo šalikelės, o kas žino, gal su istorija... Prie guminio bato nežinau kaip ir iš kur prilimpa pajuodusi 1 lito moneta, jau irgi istorija...
Tik trečiu bandymu atspėjam, kaip pasiekti Liudvinavo piliakalnį, viskas labai jau painu. Klampojam arimu. Ir kai už nugarų jau nesimato busiuko, atsimušam į neįveikiamą Sūduonos srovę. Atgal... Vėl bandom. Pagaliau! Tik kelias ir čia baigiasi, matyt, ūkininkui pabodo tokie „istorikai“ kaip mes, tai ir užarė. Pasibaido užsimiegojusi stirna, klumpam duobėse ir lapių olose, bet mes – viršūnėj. Piliakalnis nušienautas, likę baltų šventės dekoracijos, bet dėmesio skurdas ir vienatvė jaučiasi...
Tarašiškių piliakalnio likučius saugo elektrinis piemuo ir ... mūsų taip nemėgstami buliai. Merginos purkštaudamos ropščiasi bent įsiamžinti piliakalnio fone, na, kokio ten piliakalnio, varganos kalvelės. Papuolęs į sovietų raketinės bazės teritoriją, piliakalnis buvo tiesiog nukastas žvyrui, ir viskas, „finita la komedija!“
O va prie Padovinio ir Varnupių piliakalnių būtinai būtinai nuvažiuokit. Net nežinau, kuris gražesnis, mes dažnai vartojam žodį „puikuoliai“, tai va, jie abu – tokie. Bet ką čia rašinėti, pažiūrėkit į nuotraukas, o dar geriau – nuvažiuokit pasidžiaugti, juk ne „amerikose“, visur – asfaltu. O laiko... Laiko visi mes turime vienodai, tiesa?... Ai, pamiršau, prie Varnupių dar prigulęs Padkavinio akmuo su iškalta pasaga, kurios mes taip ir neįžiūrim...
Akimirkai sustojam prie mažytės Daukšių Šv. Jurgio bažnyčios, kažkaip šiltai atrodo šimtametis lauko akmenų ir raudonų plytų mūras. Prie laiptų – paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę, įamžinu atminčiai. 
Miestelis – lyg salelė tarp Amalvo ir Žuvinto pelkių, va, link šitos ir sukam, laiko nedaug, tuoj saulėlydis. Pasiruoštuose namų darbuose skaitom, kad Riečių piliakalnis - pelkės pakraštyje, tuoj už kanalo. Na, tikimės nors akies krašteliu pažiūrėti. Mūsų begalinei laimei, kanalas visai menkas, tai ir nužliugsim lyg gervės paplūdusia pieva iki pat piliakalnio. Viršūnėje stovi kryžius Liepakojų kaimui atminti, matosi dar nuo kelio. Atmintis gyva.
Bet atradimo džiaugsmui laiko nedaug, bėgte bėgam atgalios. Vejasi sutemos, o iki Šakališkių piliakalnio – dar gabalas kelio, būtų gaila nerasti. Dar paaukojam minutę Riečių bažnyčiai, tik tik įkopusiai į antrą šimtmetį.
O, dangau, TAIP! Mes “imam” ir devintą šios dienos piliakalnį – Šakališkių! Jis kiek tolėliau miške nuo kelio Marijampolė – Prienai, Yglės upelio pašonėj... Nuotraukos – su paskutiniais spinduliais, vos vos, bet juk tokios – pačios emocingiausios!
Vakarieniaujame Prienuose. Šiandien ir „mes nusipelnėme gyventi geriau“, nusipelniusių nuotraukos pridedamos :)
Dar nesukam namo, pasivaikščiojam Kaišiadorių kapinėse, toks užburiantis vakaras... Tiesiog jauku.
Šiandien - 337 kilometrai. 18000 žingsnių. 10 valandų emocijų.
Nuo pradžių pradžios - 322 piliakalniai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą