„Kvepia žemė nukritusiais lapais”

Prie posūkio į Grigiškes pūstelnu į alkotesterį maloniai prisistačiusiam pareigūnui, ekrane - trys nuliai kaip kiaušiniai, viskas OK. Taip prasideda kelionės nuotykiai.

Braunamės siaurais naujojo Vilniaus kiemais iki pačio krašto, kur dar tik pliki pamatai. Čia pat, jau gerai matyti, neseniai atrastas Salų piliakalnis. Piliakalnio ženklo dar nėra, tik prie medžio prisegtas permirkęs popieriaus lapas su pavadinimu ir draudimais važinėtis. Reiškia, pataikom gerai. Viršūnė didelė, plati, net žvilgsniu neaprėpti, lyg sargyboj tyli šimtamečiai ažuolai, dažnas jau ir palūžęs nuo metų naštos. Mums patinka. 

\

Apačioje – takas link Grigiškių piliakalnio, bet patingim, nutariam sutaupyti jėgų ir laiko. Ir gerai, nes vėl reikia kopti kone statmenai viršun, kabinamės už krūmokšnių ir medelių, tikrai yra ką veikti. Stovėdamas ant keteros, puikiai matai abu šlaitus. Į vieną pusę – Vokės purslai, į kitą – Grigiškės, nori – skandinkis, nori – laužykis šonkaulius. Vaizdą gadina tik elektros linija visai čia pat. Gaila, kad taip...

Su Neravų piliakalniu – tikra vargo vakarienė, sugaištam gal daugiau nei valandą... Bandom pro Gariūnus, pro DEPO, pro Vilniaus nuotekų valymo įrengimus, net braunamės po elektros linija – visur bergždžiai. Grįžtam į Neravus ir šaunam mišku, tiesiog taip, pasitikėdami sveiku protu. Keliukas baigiasi, bet mes gi su tuo protu, beveik su dainom – pirmyn. Ir mums pavyksta, typu-tapu, typu-tapu, va - Neris apačioje, va - taip ilgai ieškota viršūnė, va - nuotrauka atminčiai. Super.

Vėl stabtelim Grigiškėse, prie GRIGEO, pro akis neprasprūsta nuo autostrados nematomas paminklas. Pasirodo – sovietų kariams, anksčiau čia degė ir amžinoji ugnis. Užgeso. Bet ir šita atmintis kažkam brangi.

O namo nesinori, dar tik gerai įsidienoja. Pamąstom – juk Lentvaris visai ne už kalnų, varom dvaro pažiūrėti. Nežinau, ką spėjo nuveikti anksčiau šeimininkavęs Pinkevičius, bet Kiguolis kažką krutina, vaizdas jau visai neliūdnas. Rudeninis parkas – išvis ohoho, bandom tik įsivaizduoti grafo Tiškevičiaus laikus, kaip tada buvo. Tikrai vertas laiko ir dėmesio, nepasididžiuokit apžiūrėti. Dar metai, kiti, ir gal teks gėrėtis tik pro tvoros plyšį, kas žino... :)

Autostrada – nuobodu, sutikit. Tai tuoj už Vievio sukam į kairę, šunkeliauti. Kelias – lyg amerikietiški kalneliai, laimei, neilgas. Nespėję subloguoti, išsukam prie nuorodos į Pipiriškių piliakalnį. Bandėm kažkada, bet karvės siaubūnės už elektrinio piemens mums – totalus blogis, traukiamės atbuli vos pamatę :) Na, ne visi, kai kurie :) O šiandien čia – visai tylu, nė žmogaus, nė gyvulio, ir nė žalio supratimo, kur tas piliakalnis. Stovim viduryj pievos, ant kalvelės, buriam lyg iš kavos tirščių. Kalniukų prieš akis – devynios galybės, tik rinkis. Visai tolumoje, ties horizonto riba – golfo aikštynas, kairėje – šiaudų rulonų karoliukai, bet tai ne mums, ačiū. Bendras ilgai brandintas sprendimas – einam pėstute, rasim. Na, ir ką manote – už kažkelintos purvo balos, už kažkelintos kalvelės suboluoja stendas su piliakalnio aprašymu. Jamam!!! 

Anot istorikų, piliakalnis buvo naudojamas daugybę šimtmečių, nuo mūsų eros pradžios iki Lietuvos valstybės susikūrimo. 

Tik dabartis liūdna – užpelkėję ir raistu bevirstantys ežeriokai šalimais, žemėn besusmenganti laiko pamiršta sodyba, purvo takas iki artimiausios šilumos...

Štai taip. Grįžtam pro tvenkinius Elektrėnų pašonėj, pro vienintelį dar likusį kaminą, beskubančių namo sraute... „Mūsų dienos kaip šventė...“, - prisimenu ir nusišypsau...

Per 6 valandas - dar 4 piliakalniai į kolekciją.

Lapkritis jau. Kažkur išsiverkę gęsta žvakės...

“…Atsiveria mums susimąsčiusi šalis…” /O. Milašius/

Mūsų rytas prasideda Marijampolėje. Laikas ir tyli pagarba išėjusiems – prosenelei Konstancijai, seneliui Juozui, dėdei Arnoldui... Laikas neskubiam pokalbiui su gyvaisiais, kuriuos matome, deja, pernelyg retai. Iki kito karto, kartais ir liūdno. Toks gyvenimas.

Antrądien iš eilės randame Meškučius :) Vakar Dzūkijos kaime matėme paminklą žuvusiems už Lietuvos laisvę, šiandien Suvalkijoj mus pavilioja Vytauto Didžiojo paminklas. Visai prie kelio – irgi paminklas kritusiems už Lietuvą, jau po karo. Jauni vyrai išėjo ir negrįžo...

Tolyn link Kalvarijos – Kumelionys, ieškom pirmojo šiandienos piliakalnio. Lengvas pasivaikščiojimas geltonais rudens patalais, o tinginys galėtų net ir privažiuoti. Gražus. Apsijuosęs Šešupe ir Uosupėliu, atrodo, pats savimi žavisi vandens raibuliavime. Kvatodami spardom lapus ir gaudom vėją, smagu.

Ieškom Lakinskų, čia toks piliakalnis, kurį gali pasiekti tik bėgiais :) Nerizikuodami užklimpti, gerą gabalą brendam žiemkenčiais, paskui kažkiek tuku-tuku geležinkelio tiltu per Šešupę, ir dar kažkiek brūzgynais... Oj, puikus...

Gerai, kad ruduo, viskas matosi, atrandam visą piliakalnio grožį ir didybę. Merginos sutupia prie akmens, kurį aprašė dar Jonas Basanavičius. Va jos, mūsų bendrumo akimirkos ir minutės...

Kaimo keliukų voratinkliu išsipainiojam iki Želsvos, kiek šone nuo miestelio – vargani Būriškių piliakalnio likučiai. Nuartas ir nustumdytas buldozeriu – čia „nugalėjo“ žmogus, nieko po savęs nepalikdamas. Prigriebiu akmenį nuo šalikelės, o kas žino, gal su istorija... Prie guminio bato nežinau kaip ir iš kur prilimpa pajuodusi 1 lito moneta, jau irgi istorija...

Tik trečiu bandymu atspėjam, kaip pasiekti Liudvinavo piliakalnį, viskas labai jau painu. Klampojam arimu. Ir kai už nugarų jau nesimato busiuko, atsimušam į neįveikiamą Sūduonos srovę. Atgal... Vėl bandom. Pagaliau! Tik kelias ir čia baigiasi, matyt, ūkininkui pabodo tokie „istorikai“ kaip mes, tai ir užarė. Pasibaido užsimiegojusi stirna, klumpam duobėse ir lapių olose, bet mes – viršūnėj. Piliakalnis nušienautas, likę baltų šventės dekoracijos, bet dėmesio skurdas ir vienatvė jaučiasi...

Tarašiškių piliakalnio likučius saugo elektrinis piemuo ir ... mūsų taip nemėgstami buliai. Merginos purkštaudamos ropščiasi bent įsiamžinti piliakalnio fone, na, kokio ten piliakalnio, varganos kalvelės. Papuolęs į sovietų raketinės bazės teritoriją, piliakalnis buvo tiesiog nukastas žvyrui, ir viskas, „finita la komedija!“

O va prie Padovinio ir Varnupių piliakalnių būtinai būtinai nuvažiuokit. Net nežinau, kuris gražesnis, mes dažnai vartojam žodį „puikuoliai“, tai va, jie abu – tokie. Bet ką čia rašinėti, pažiūrėkit į nuotraukas, o dar geriau – nuvažiuokit pasidžiaugti, juk ne „amerikose“, visur – asfaltu. O laiko... Laiko visi mes turime vienodai, tiesa?... Ai, pamiršau, prie Varnupių dar prigulęs Padkavinio akmuo su iškalta pasaga, kurios mes taip ir neįžiūrim...

Akimirkai sustojam prie mažytės Daukšių Šv. Jurgio bažnyčios, kažkaip šiltai atrodo šimtametis lauko akmenų ir raudonų plytų mūras. Prie laiptų – paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę, įamžinu atminčiai.

Miestelis – lyg salelė tarp Amalvo ir Žuvinto pelkių, va, link šitos ir sukam, laiko nedaug, tuoj saulėlydis. Pasiruoštuose namų darbuose skaitom, kad Riečių piliakalnis - pelkės pakraštyje, tuoj už kanalo. Na, tikimės nors akies krašteliu pažiūrėti. Mūsų begalinei laimei, kanalas visai menkas, tai ir nužliugsim lyg gervės paplūdusia pieva iki pat piliakalnio. Viršūnėje stovi kryžius Liepakojų kaimui atminti, matosi dar nuo kelio. Atmintis gyva.

Bet atradimo džiaugsmui laiko nedaug, bėgte bėgam atgalios. Vejasi sutemos, o iki Šakališkių piliakalnio – dar gabalas kelio, būtų gaila nerasti. Dar paaukojam minutę Riečių bažnyčiai, tik tik įkopusiai į antrą šimtmetį.

O, dangau, TAIP! Mes “imam” ir devintą šios dienos piliakalnį – Šakališkių! Jis kiek tolėliau miške nuo kelio Marijampolė – Prienai, Yglės upelio pašonėj... Nuotraukos – su paskutiniais spinduliais, vos vos, bet juk tokios – pačios emocingiausios!

Vakarieniaujame Prienuose. Šiandien ir „mes nusipelnėme gyventi geriau“, nusipelniusių nuotraukos pridedamos :)

Dar nesukam namo, pasivaikščiojam Kaišiadorių kapinėse, toks užburiantis vakaras... Tiesiog jauku.

Šiandien - 337 kilometrai. 18000 žingsnių. 10 valandų emocijų.

Nuo pradžių pradžios - 322 piliakalniai.