2021 m. gegužės 9 d., sekmadienis

Kur esam laukiami

 Dukroms patingėjus, o mums nutarus, kad kelionė po Suvalkiją joms būsianti per sunki, ryto rūkais mudu pasileidom ieškoti savasties... Na, pakeliui paderindami visus reikalus, gal taip teisingiau :)

Gražu ryte - aptingusios pieno miglos, bene paskutinis šerkšnas ant pievų paklotų, kur ne kur šalikelėse – po visai nebaikščių stirnų pulkelį ar arimuose sustingusią gervę. Teisinga muzika, neskubus pokalbis – ko daugiau reikia greitai kelionei, ir jau prie aštuntą mes sustojom prie Kalvarijų turgaus. Mašinų – kiek akys užmato, prekeivių – net šalikelėse, na, o pirkėjų – minių minia, vos prasibrauti... Labai jau visi gyrė šitą turgų, bene kiekvienas paklaustas, tai ir susigundėm... Nežinau. Gal ne mūsų diena. Gal ne to ieškom. Ir gal ne čia reikia ieškoti... :)

Bet grįždami kiekvienas galėjom laisva ranka pasikrapštyt pakaušį, reiškia, pirkinių nebuvo daug... Sakykim – tik smalsumui patenkinti.

Šalia turgaus – visai nugyvento dvaro likučiai, pažiūrėjom tik pravažiuodami, ką ten...


Kalvarijos miestelyje apėjom maldos namus – katalikų, žydų ir liuteronų. Ką galiu pasakyt – bažnyčia puiki, o štai kitiems sekasi kur kas prasčiau – sinagogos griuvėsiai kad ir po laikinu stogu, bet tik griuvėsiai, o štai liuteronų bažnyčioje įsikūręs bokso klubas, matyt, moko kitokio teisingumo ir meilės artimui savo...







Smagiai nuteikė pasisveikinimas degalinėje – „laba diena su vištiena“ :)
Ir skelbimukas ten, kur karaliai pėsti vaikšto – „mūsų klientai yra fantastiški, ir po savęs palieka tvarką“... :)
Gražus provincijos miestelis, kad daugiau tokių. Prisimenu Kalvarijos duonos kvapą, anuomet net sukdavom lanką jos nusipirkti, sau ir lauktuvių. Kepalai sunkūs, pilni rugio, vos pakelti.
„Vėl gegužio žiedai... „ – tyliai abu užniūniavom, užsukdami į Jungėnus. Nieko. Iš įdomesnio – tik Palmių (!!!) gatvė ir Kalvarijos geležinkelio stotelė.


Mes – tolyn, tiesiu siauru asfalto keliuku, iki posūkio į Liudvinavą. Super parkas, super tvarkinga ir išvaizdi bažnytėlė, graži užtvanka... Senosiose kapinėse gerą pusvalandį klaidžiojom tarp palinkusių kryžių, ieškodami mano prosenelio Mato Brazio kapo... Kas žino, gal per vėlu, gal – visai ne čia, aš tik tiek ir težinojau, o kapinės čia dvejos, naujųjų – neapeiti... Taip ir liko atmintis, tik mintyse ir lūpose...



Marijampolės kapinėse, padedami pusseserės Gintarės, be vargo suradom mano prosenelės, močiutės Emilijos mamos kapą. Gražus prosenelės vardas – Konstancija... Buvau čia seniai seniai, prisiminimai išdilo... Uždegėm žvakutę, minutėlę kitą pabuvom tylėdami. Paskui paklaidžiojom takais – čia ir rašytojos Žemaitės kapas, ir saulės išvarginti kryžiai vienuoliams atminti, ir monumentas savanoriams. Didinga.





Apsukom gerą ratą miesto gatvėmis – pro bažnyčias, gražuolę geležinkelio stotį, parką prie Šešupės. Visur daug žmonių, pasiilgę saulės... Naujosiose miesto kapinėse aplankėm mano senelio Juozo Brazio kapą, jį prisimenu visai miglotai, taip jau sudėliojo gyvenimas...



Nežinau, kiek metų nebuvęs Trakiškiuose, čia tuoj už Marijampolės, Prienų link. Dvidešimt? Dvidešimt penkis? O gal dar daugiau?... Čia esam laukiami, čia mano Tėčio sesers Romos namai. Tas pats kiemas, plačiai atvertos vidun kviečiančios durys, tarsi tų metų nė nebuvę, tik va, visų plaukai jau žili, kartais vienas kito neišgirstam, kartais nejučiom pasiskundžiam sveikata... Svarbu sugrįžti. Man buvo labai svarbu... Reikėjo.


Grįžti nutarėm pro Prienus, keliu, kuriuo vaikytės kelionė pas močiutę trukdavo bene porą valandų – kitokie tuomet buvo keliai, kitokie buvo automobiliai. Pačiam keista – atrodo, prisimenu visus kelio vingius, pravažiuotus kaimus, nors kaip seniai tai buvo... Tiesa, pakelėj tuoj už Marijampolės – įspūdinga, nu, baisiai baisiai įspūdinga legendomis apipinta Meškėnų liepa, va jos iš vaikystės neprisiminiau.


O toliau - Patilčiai, Igliškėliai, Igliauka, Naujoji Ūta. Visur stabtelėjom prisiliesti prie atminties, kur - bažnyčia, kur – paminklas, kur – tiesiog pabūti...





Prienuose visi baisiai giria turkų kebabus, sako, žmonės net iš Kaišiadorių važiuoja skanauti. Susigundėm ir mes, prisėdom parke ankstyvų pavakarių. Negirsim ir nepeiksim, nebūsim virtuvės „užkulniais“ :) Važiuokit, skanaukit, vertinkit – visų skoniai skirtingi :)





Šiandien tiek. 303 kilometrai emocijų. Trys pakelėje likę piliakalniai, bet mes juk be šeimos vėliavos ir be dukrų.
Pažadėjom grįžti.
NES SUPRATOM – ESAM LAUKIAMI.
„Idėjos, jei didžios,
nemiršta kaip žmonės“
(Maironis)

2021 m. balandžio 20 d., antradienis

Rutinai

 Kaunas. Paminklas Rutinai. Kasdienybė ryja mūsų dienas, tapdama rutina – drungna ir saugia terpe egzistavimui, nusiraminimui, nepersistengimui.


„Čia Rutina – be veido, priežasties
Iš kasdienos išsikristalizavo –
Prašyk jos, kaip barmeno: „To paties...",
Ji „To paties" atneš, ir tai bus tavo."

(Gintaras Patackas. Iš „Aiškinamojo rašto Rutinos paminklui")

2021 m. balandžio 18 d., sekmadienis

Pravėrus vasarą...

 Pirmas toks vasariškas savaitgalis šiemet. Nepatingėjom, nuriedėjom bene 300 kilometrų - asfaltu, vieškeliu, purvu, žodžiu, visaip :)

Bet patiko. Daug gerų emocijų, buvo apie ką kalbėtis, buvo ką papasakoti dukrytėms, bus ką prisiminti. Buvo ir apie ką tylėti – skausmą ir liūdesį menantys kryžiai, begriūvą stogai, vėjų suniokoto miško skausmas, nykstanti atmintis ir istorija...








Stirnų būrelis kažkur palaukėje, gandrai, besimėgaujantys dar garuojančiu arimu, įsimylėjusių gulbių porelė ar vieniša gervė vidur pievos – viskas taip sava...






Tūkstančiai nueitų žingsnių, tūkstančiai pajaustų spalvų, garsų ir kvapų...
Lietuva, gera Tave pažinti...
Tu kasdien kitokia.












2021 m. balandžio 16 d., penktadienis

Penktadienio poilsis

 Pasivaikščiojimai po penktadienį, įkvėpti oro ir tylos... Kai nesinori kalbėti, ir tiesiog jauti laisvę būti, ieškoti, atrasti...













Mes kartu.

2021 m. balandžio 13 d., antradienis

Prie kelio

 Trakų rajone, lįsdami po Vilniaus-Kauno magistralę pažabojusiu geležinkeliu, dažnas nė nepastebim kiek aukštėliau už medžių snaudžiančio dar XIVa. minimo Rykantų kaimelio. O verta stabtelėt...

Gatvė be žmonių. Geležinkelio bėgiai, kiek akys užmato, nutįsta už posūkio tolumoje... Stačiu, dar nepradžiūvusiu takeliu paburbėdami užsikariam ant kalnelio, arčiau bažnyčios. Garsiai pamąstom, kad vietinėm močiutėm žiemą bažnyčia tikrai tikrai nepasiekiama. A, tiesa, Dievas yra visur :)





Daug pilkai murzinos spalvos. Daug žmogaus anapus šventoriaus tvoros. Ne, gal ne žmogaus, tik to, ką jis po savęs palieka... Gaila, kad taip. Nuo metų naštos palinkę antkapiai, aptrupėję bažnyčios skliautai, vėjų nuzulinta tvora... Liūdesys ir pavasarinis šaltukas. Atrodo, ir laikrodžiai sustingę. Jokio skelbimo apie mišias, atvertas bažnyčios duris... Norėtųsi bent akies krašteliu pamatyti dar XVII a. sukurtus Marcijono ir Marcibelos Oginskių portretus, pasidžiaugti bažnyčios vidumi ir tyla joje. Beje, prieš kelis dešimtmečius darytose nuotraukose bažnyčia dar mėgaujasi medžių ramybe ir pavėsiu, o dabar nelikę nė vieno, dykynė...





1812 m. birželio 28 d. prie miestelio įvyko Rykantų mūšis. Rykantų vardas minimas L. Tolstojaus romane „Karas ir taika“, kai Rusijos imperatoriaus Aleksandro (apsistojusio Vilniuje) pasiuntinys generolas A. Balašovas įteikia Napoleonui (apsistojusiam Rykantuose) laišką, siekiant tartis, kad būtų nutrauktas Napoleono žygis Rusijon.
Per Lietuvos nepriklausomybės kovas, 1918–1920 m. 5 kilometrai nuo Rykantų, prie Lazdėnų kaimo, buvo demarkacinė linija, kurios apylinkėse vyko mūšiai su lenkų kariuomene. Rykantai buvo ties lietuvių ir lenkų fronto linija. Didelės lenkų pajėgos 1920 m. spalio 16 d. su šarvuočiais puolė ir užėmė Rykantų geležinkelio stotį. Mūšis be pertraukos vyko 16 valandų. Trečiojo pėstininkų Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto pulko kariai, žuvę kautynėse su lenkais, palaidoti Vievyje.
Išvažiuojam. Po ratais šnara senasis prekybinis traktas Vilnius – Kaunas, vienas seniausių kelių Lietuvoje. Pilkus nugludintus akmenis keičia betoninės mažesniais akmenukais paįvairintos kelio plytos…Dabar tokių nedaro, o ir kitur nelabai pamatysi.
Prisiminsim.



Dvi šventovės. Dvi istorijos.

Vos kelias minutes nutolus nuo judrios kurorto širdies, atsiveria visai kitoks pasaulis. Iveros Dievo Motinos stačiatikių cerkvė stebina ne ...