Dukroms patingėjus, o mums nutarus, kad kelionė po Suvalkiją joms būsianti per sunki, ryto rūkais mudu pasileidom ieškoti savasties... Na, pakeliui paderindami visus reikalus, gal taip teisingiau :)
Gražu ryte - aptingusios pieno miglos, bene paskutinis šerkšnas ant pievų paklotų, kur ne kur šalikelėse – po visai nebaikščių stirnų pulkelį ar arimuose sustingusią gervę. Teisinga muzika, neskubus pokalbis – ko daugiau reikia greitai kelionei, ir jau prie aštuntą mes sustojom prie Kalvarijų turgaus. Mašinų – kiek akys užmato, prekeivių – net šalikelėse, na, o pirkėjų – minių minia, vos prasibrauti... Labai jau visi gyrė šitą turgų, bene kiekvienas paklaustas, tai ir susigundėm... Nežinau. Gal ne mūsų diena. Gal ne to ieškom. Ir gal ne čia reikia ieškoti... :)
Bet grįždami kiekvienas galėjom laisva ranka pasikrapštyt pakaušį, reiškia, pirkinių nebuvo daug... Sakykim – tik smalsumui patenkinti.
Šalia turgaus – visai nugyvento dvaro likučiai, pažiūrėjom tik pravažiuodami, ką ten...
Kalvarijos miestelyje apėjom maldos namus – katalikų, žydų ir liuteronų. Ką galiu pasakyt – bažnyčia puiki, o štai kitiems sekasi kur kas prasčiau – sinagogos griuvėsiai kad ir po laikinu stogu, bet tik griuvėsiai, o štai liuteronų bažnyčioje įsikūręs bokso klubas, matyt, moko kitokio teisingumo ir meilės artimui savo...
Smagiai nuteikė pasisveikinimas degalinėje – „laba diena su vištiena“ :)
Ir skelbimukas ten, kur karaliai pėsti vaikšto – „mūsų klientai yra fantastiški, ir po savęs palieka tvarką“... :)
Gražus provincijos miestelis, kad daugiau tokių. Prisimenu Kalvarijos duonos kvapą, anuomet net sukdavom lanką jos nusipirkti, sau ir lauktuvių. Kepalai sunkūs, pilni rugio, vos pakelti.
„Vėl gegužio žiedai... „ – tyliai abu užniūniavom, užsukdami į Jungėnus. Nieko. Iš įdomesnio – tik Palmių (!!!) gatvė ir Kalvarijos geležinkelio stotelė.
Mes – tolyn, tiesiu siauru asfalto keliuku, iki posūkio į Liudvinavą. Super parkas, super tvarkinga ir išvaizdi bažnytėlė, graži užtvanka... Senosiose kapinėse gerą pusvalandį klaidžiojom tarp palinkusių kryžių, ieškodami mano prosenelio Mato Brazio kapo... Kas žino, gal per vėlu, gal – visai ne čia, aš tik tiek ir težinojau, o kapinės čia dvejos, naujųjų – neapeiti... Taip ir liko atmintis, tik mintyse ir lūpose...
Marijampolės kapinėse, padedami pusseserės Gintarės, be vargo suradom mano prosenelės, močiutės Emilijos mamos kapą. Gražus prosenelės vardas – Konstancija... Buvau čia seniai seniai, prisiminimai išdilo... Uždegėm žvakutę, minutėlę kitą pabuvom tylėdami. Paskui paklaidžiojom takais – čia ir rašytojos Žemaitės kapas, ir saulės išvarginti kryžiai vienuoliams atminti, ir monumentas savanoriams. Didinga.
Apsukom gerą ratą miesto gatvėmis – pro bažnyčias, gražuolę geležinkelio stotį, parką prie Šešupės. Visur daug žmonių, pasiilgę saulės... Naujosiose miesto kapinėse aplankėm mano senelio Juozo Brazio kapą, jį prisimenu visai miglotai, taip jau sudėliojo gyvenimas...
Nežinau, kiek metų nebuvęs Trakiškiuose, čia tuoj už Marijampolės, Prienų link. Dvidešimt? Dvidešimt penkis? O gal dar daugiau?... Čia esam laukiami, čia mano Tėčio sesers Romos namai. Tas pats kiemas, plačiai atvertos vidun kviečiančios durys, tarsi tų metų nė nebuvę, tik va, visų plaukai jau žili, kartais vienas kito neišgirstam, kartais nejučiom pasiskundžiam sveikata... Svarbu sugrįžti. Man buvo labai svarbu... Reikėjo.
Grįžti nutarėm pro Prienus, keliu, kuriuo vaikytės kelionė pas močiutę trukdavo bene porą valandų – kitokie tuomet buvo keliai, kitokie buvo automobiliai. Pačiam keista – atrodo, prisimenu visus kelio vingius, pravažiuotus kaimus, nors kaip seniai tai buvo... Tiesa, pakelėj tuoj už Marijampolės – įspūdinga, nu, baisiai baisiai įspūdinga legendomis apipinta Meškėnų liepa, va jos iš vaikystės neprisiminiau.
O toliau - Patilčiai, Igliškėliai, Igliauka, Naujoji Ūta. Visur stabtelėjom prisiliesti prie atminties, kur - bažnyčia, kur – paminklas, kur – tiesiog pabūti...
Prienuose visi baisiai giria turkų kebabus, sako, žmonės net iš Kaišiadorių važiuoja skanauti. Susigundėm ir mes, prisėdom parke ankstyvų pavakarių. Negirsim ir nepeiksim, nebūsim virtuvės „užkulniais“ :) Važiuokit, skanaukit, vertinkit – visų skoniai skirtingi :)
Šiandien tiek. 303 kilometrai emocijų. Trys pakelėje likę piliakalniai, bet mes juk be šeimos vėliavos ir be dukrų. Pažadėjom grįžti.
NES SUPRATOM – ESAM LAUKIAMI.
„Idėjos, jei didžios,
nemiršta kaip žmonės“
(Maironis)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą