Nuo vakar mūsų šeimos kolekcijoje – jau 279 įveikti Lietuvos piliakalniai. Suradom, nugalėjom, iškėlėm šeimos vėliavą. Žemaitijos „tryliktukas“ – 13 piliakalnių, kuriuos pirmuosius įveikėm po visų karantinų ir draudimų, dviem etapais, keliaudami po Žemaitiją...
Dienomis svilina karštis, todėl ankstyvą sekmadienį iškeliaujam kaip niekad anksti, 6 val. ryto. Menkai tepadeda, iki aukščiausio kelio į Klaipėdą taško dar pakenčiama, o vėliau – su kiekvienu kilometru vis karščiau.
Retai tiesiausias kelias būna įdomiausiu, taigi, nuo greitkelio sukam į šoną ;)
Apibėgam mažą ratą Rietavo centre. Žmonių dar tik vienas kitas. Bažnyčios durys pravertos, vilioja vėsa, viduje irgi tuščia.
Miestelio centre – paminklas Laisvei, na, bent mes taip nutarėm, nes jokio užrašo ar bent užuominos nėra. Užsukam į Oginskių varo kompleksą, jis visai šalia, už kelių gatvių. Čia kažkada sužibo pirmoji Lietuvoje elektros lemputė, kažkada suskambo pirmasis telefono aparatas. Didybė, kuria galima gėrėtis valandų valandas, tik mes tiek neturim... Čia tyku, anksti dar.
Kas kita – Rietavo turguje miestelio pašonėje :) Jokio karantino, minios žmonių, jokių kaukių, rodos, kita Lietuva. Plyšauja įkyrios reklamos, kalnai prekių, maistas tiesiog ant prekystalių beveik 30 lapsnių karštyje. Kažkas perka... Rumunai, jau gerokai pramokę lietuviškai, kiekvienam sutiktam žvilgsniu įkyriai siūlo nežinia kur pagamintus peilius. Sprunkam :) Kiek tolėliau už miesto – Skroblio piliakalnis, sako, čia ir yra istorinė Rietavo pradžia. Lyg ir prižiūrimas, yra informacinė lenta (kažkodėl rašoma apie Skroblės piliakalnį...), bet kelio ar takelio nėra, tenka bristi per lauką. Parsitempiam galvos dydžio akmenį, prisiminimui.
Šaunam link Plungės. Pakeliui – Stalgėnai, akimirkai stabtelim prie antrą šimtmetį skaičiuojančios medinės bažnytėlės, beje, prieš devynis metus stebuklingai išsigelbėjusios nuo piktavalio sukelto gaisro.
Kitoje plento pusėje – dulkėtas keliukas link Stalgėnų piliakalnio, randam lengvai, vienu įkvėpimu. Didelis, gražus, apjuostas grioviais ir terasomis. Kvepia šviežiai nupjauta žole, jokio garso, rodos, gamta ilsisi per kaitrą. Apačioje tingiai sruvena Lukna...
Plungėj „privyniojam“ ir žingsnių, ir kilometrų, bet randam viską, ko ieškom – ir raudonšonę bažnyčią, ir grafų Zubovų amžinojo poilsio koplyčią, ir puikius renesanso stiliaus Oginskių rūmus, ir net visiškai apleistą piliakalnį už senųjų kapinių tvoros. Niekas iš sutiktų jo nežino, niekas ir nesirūpina, tikrose dilgėlių džiunglėse...
O štai keli kilometrai už miesto esantys Varkalių ir Gandingos piliakalniai jau kitokie – „pablizginti“, su takais ir informacija, nors trečiojo, Nausodžio piliakalnio, taip ir nesurandam... XIII a. – XVIII a. Gandinga buvo valsčiaus centras, buvo minima ir kryžiuočių metraščiuose, o paskui atsidavė istorijos srovei ir nunyko… Užsiropščiam ant šešiakamienio ąžuolo, nužvelgiam šlaitus, žmonės ten tokie maži… Kažkur apačioje gurgia šaltinis. Parsitempiam dar vieną akmenį, negaliu ramiai pro juos... :)
Tuoj už miestelio – Lieplaukės (kitur – Lieplaukalės) piliakalnis, tokia nedidelė medžiais apaugusi kalva Liepupės ištakose. Nušienautas, prižiūrėtas, atmintis gyva. Smagu.
Asfaltas, rodos, lydosi, lauke jau virš 30... Bet su kiekvienu posūkiu jūra vis arčiau, kenčiam :) Gurkšnis dulkių kelis kilometrus į šoną, ir nuo Kartenos piliakalnio atsiveria Minijos kilpos. Šlaitai statūs, gal net kokie 30 metrų, piliakalnio aikštelė – nors šokius kviesk, kaip pusė futbolo aikštės. Pajūrio vėjams – pats tas, švilpia per abi ausis :) Legenda byloja, kad prie Kartenos ant kalno stovėjusi didelė pilis, kurią valdė žemaičių karalius. Ją ne kartą puolė rusai ir švedai. Esą, kartą žemaičių pulti vienu metu atskubėjo abi, švedų ir rusų kariuomenės. Nesutardami, kam priklauso pirmumo teisė pulti pilį, jie Minijos slėnyje susikovė tarpusavyje. Nuo pilies kuorų stebėdamas vingyje įsiplieskusį mūšį, žemaičių vadas sušukęs savo pavaldiniams: „Veizėkiet, karė tenaa!” („Žiūrėkite, karas tenai!“). Nuo to laiko ši vietovė vadinama Kartena.Tolėliau vieškelio kilpomis – Kartenos lurdas. Vienišą koplytėlę ir Lurdo grotą 1922 metais pastatė Kazimieras Navirauskas, atsidėkodamas Dievui, kad gyvas sugrįžo iš I-ojo Pasaulinio karo. Sutvarkyta, išpuošta gėlėmis ir žvakėmis, tikrai gausiai net ir per tokią kaitrą lankoma žmonių, tik va, vanduo šulinyje – baisiai nekoks, net žuvis negertų... :)
Miestelyje sustojam prie 1875 metais statytos medinės bažnytėlės. Tarsi saulės būtų mažai, sienos švyti ryškiu geltoniu, net akina. Rašo, kad bažnyčios vargonai šimtmečiu senesni už ją pačią, tik mums nepavyksta nei išgirsti, nei pamatyti, mat kaip dažnokai būna - užrakinta.
Paskutiniai kilometrai – sunkiausi, karštis sunkiasi iš visur ir į visur... Darbėnuose vėl gelbėjamės ledais, o miestelį ir jo įžymybes apžiūrėjom prieš 2 metus, nekartojam. Stabtelim tik Lazdininkuose, prie Lietuvos Prezidento tėvui Antanui priklausančio malūno. Galima skambinti, tartis, kad įleistų vidun, bet mes tik apeinam aplink, pastoviniuojam, įkvepiam gurkšnelį šešėlio... Malūnas, pasirodo, buvo pastatytas netoli Vilniaus, paskui atsidūrė Padvariuose prie Kretingos, o į Lazdininkus darbėniškio žydo verslininko perkeltas 1907-aisiais. Sienojuose – tarsi užkoduotas atminimas ir giminės istorija, kurią garbingai tęsia Prezidentas...
Dar keliolika kelio vingių, dar keli lašai prakaito, dar žingsnis, kitas, ir mes – prie jūros… ATOSTOGOS!!!
Ir tai viskas šiandien, pirmosios dalies pabaiga. Kad nenuvarginčiau skaitymu, sugrįžimo įspūdžiai – jau kitoje “Žemaitijos tryliktuko” dalyje.
Laukite tęsinio… ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą