2021 m. birželio 25 d., penktadienis

Žemaitijos tryliktukas. II-oji dalis.

 


Jūra, smėlis, saulė... Užverstas paskutinis A.Heilio „Galutinės diagnozės“ puslapis, baigėsi B.Brazdžionio tomelis, kūnuose - malonus atostogų nuovargis, papramogavom... Ir mes vėl ieškom nuotykio :)

Šįsyk – Lietuvos – Latvijos valstybinę sieną žyminčio stulpelio Nr. 001, pradžių pradžios. Bandymai prasmukti miškais pro Būtingę – nesėkmingi, visur – arba grioviai, arba draudžiantys ženklai, bet mūsų kantrybė irgi turi ribas. „Lendam“ po ženklu, tik kelias kažkodėl vis siauryn, siauryn, kol baigiasi kopų smėlio duobe, į kurią šokti nerizikuojam, pagalbos čia sulauksi negreit. Bandom pėdinti pakrante, bet kantrybės ilgiau užtenka tik mudviem su Emilija Marija, o sienos dar nematyti... Jau +33, ir mes gręžiamės atgal, nesikankinsim. Grįžtam prie valstybinės sienos kelyje į Liepoją, pripėduojam Latvijoj, ir to šį kartą užteks. Ai, dar pasikvatojam prie kelio ženklo „Šunims eismas draudžiamas“, na, patikėkit, niekur tokio nematėm :)




Dar vienas nuotykis – prie tako link jūros randam piniginę, viduje – pensininko pažymėjimas ir keliasdešimt eurų. Mūsų nuostabai, piniginės savininką, senjorą kaunietį su žmona policija suranda per valandą. Štai ką iš tiesų reiškia „Ginti. Saugoti. Padėti“, taip ir turėtų būti. Smagu daryti gera, gražindami piniginę, susijaudinam ir mes, ir senukai...
Kelias namo prasideda nesėkme, niekaip nerandam Purmalių piliakalnio netoli Klaipėdos ribų. Mes juk lengvai vasariškai apsirengę, ne „piliakalniauti“, o jis kažkur brūzgynuose už paskutinių namų... Tiek to, gal kitą kartą, varom tolyn, mes juk vėl ne visai tiesiai namo :)
Sukam į Laukuvą. Čia, Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios šventoriuje, amžinojo poilsio atgulė Lietuvos Nacionalinės premijos laureatas, Popiežiaus rūmų prelatas Antanas Leonardas Rubšys, išvertęs Senojo Testamento išmintį iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų į lietuvių. Sustojam akimirkai pagerbti... Vėl reikia ledų, net burnoje saldu, kaip norisi ;)


Už miestelio, kelyje į Kairėnus aptinkam nuorodą, kad iki Medvėgalio piliakalnio – tik 10 kilometrų, na , mums – ne atstumas, varom! Verta pamatyti, patikėkit. Medvėgalis - didžiausias žemaičių piliakalnis, iškilęs virš jūros lygio net 234,6 metro, anot istoriko Č. Kudabos, "...tarsi šio krašto kalvų karalius“... Vaizdai nuo jo – fantastiški. Ir šiaip... „Užkabina“ tos plazdančios vėliavos, garbinga istorija nuo neatmenamo XIII amžiaus, žinojimas ir suvokimas, kur esame ir kas esame, būdami čia... Apie karžygišką Medvėgalio praeitį savo veikaluose rašė D. Poška, M. Valančius, S. Daukantas, jam savo eiles skyrė Maironis. Sakoma, jog nuo jo viršūnės matyti 14 bažnyčių bokštai, begalė kitų kalvų, tarp jų net už 30 km esanti Šatrija. Paties kalno vaizdą geriausiai galima apibūdinti vėlgi Č. Kudabos žodžiais: "Visom žemaitiškų giedrų atmainom senelio Medvėgalio nuotaika taip pat vis kitokia. Taikus jis vakarinėje saulėje, budrus žaibams virš jo galvos skirstantis; šerkšnotą žiemą jis lyg žilas garbingas žynys". Beje, čia pirmą kartą kelionėje ant piliakalnio nesam vieniši, pavyksta įsiamžinti visai šeimai kartu. Už kelių dešimčių metrų, tarsi jaunėlis brolis – Karūžiškės piliakalnis arba Pilies kalnas, manoma, kad Medvėgalio pilis būtent čia ir stovėjo. Grįžtam Medvėgalio papėde, vis pasigrožėdami vėliavomis vėjyje.





Ieškodami Bilionių piliakalnio, vieškelio vingiuose aptinkam nuorodą į Aukštagirės apžvalgos bokštą. Tai aišku, kad mums ten reikia! Lipam ne visi, pasirodo, su metais aukščio baimė nedingsta... ;)
Tik vaizdai, anot Redos, nelabai kokie, medžiai užstoja, tai gal ir gerai, kad nesivarginau... :)


Bilionių gražuolis piliakalnis matosi iš tolo. Laiptai – super, nušienautas, ir tos vėliavos taip „veža“... Užkopus 167 laiptelius, iki pačios viršūnės reikia palypėti dar 24. Čia – suolelis prisėsti, atkaltėje išraižyti žodžiai – „Ten, kur tylūs milžinkapiai stovi, griovė priešai pilis medines“. Geras laikas ir vieta pamąstymams, o akys mato toli toli... Istorikai piliakalnį priskiria karų su kryžiuočiais laikotarpiui, dėl ryškiai matomų piliakalnio gynybinių terasų jis primena laiptuotą piramidę. Bilionių piliakalnis gali būti dar viena spėjama garsiųjų Pilėnų vieta. Bilionys vietinių žmonių kartais vadinami Pilionimis, o ir istorikai turi ne vieną užuominą, kodėl Pilėnai galėjo būti būtent čia…


Šalia piliakalnio – idealiai sutvarkyta žemaičių etnografinė sodyba, kluonas atvertomis durimis, ąsočiai, tarsi bedžiūvą pamauti ant tvoros, balta drobulė ant stalo… Rodos, žmogus tik prieš akimirką išėjo… O gal ir gerai, kad nieko nėra – suniokotų, sudarkytų, o gal ir išvogtų visą tylų grožį…



Laikas ir karštis spaudžia, daromės kiek pikti. Pyksta ir klaidina net navigacija, todėl ilgiau neieškom nė vieno iš dviejų Gedminiškių piliakalnių, nors jie netolies, vienas, atrodo, beveik šalikelėje, bet ne... Pilių piliakalnis, arba Kepaluškalnis, - irgi nupuoštas vėliavom, net su Kaltinėnų herbu. Pilies gynėjų atminimui kalno aikštelėje pastatytas akmeninis aukuras. Piliakalnio ir jo gynybinių įtvirtinimų dydis rodo, kad kovų su kryžiuočiais laikotarpiu ten stovėjo viena stipriausių Žemaitijos pilių. Papėdėje – nuo kelio gerai matomas 1990 m. pastatytas medinis paminklas Vytautui Didžiajam ir pergalei Žalgirio mūšyje atminti. Vieta jam parinkta neatsitiktinai - kovodamas dėl valdžios, taip pat ir tapęs valdovu, Didysis Kunigaikštis ne kartą lankėsi Žemaičiuose.



Trumpam stabtelim Kaltinėnuose – tokiame įprastame provincijos miesteliuke, ledų ir gerti. Miestelio herbe – lyg pieno taku iš ąsočio išsiliejęs senasis Žemaičių plentas… Dar užbėgu pasidžiaugti šviežutėle Kaltinėnų bažnyčia, ji atstatyta po 1986 metais kilusio gaisro, o šiaip jau Kaltinėnų bažnyčia buvo viena pirmųjų Žemaitijoje. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ją pastatyti įsakė 1416 m. Tokia istorija.



Kiek tolėliau už miestelio, visai šalia plento, - Pagrybio piliakalnis, dar vadinamas Skuburkalniu. Gražus, ir jokio vargo pasiekti, tik noro… Ir vėl medinių laiptų grandinėle, žingsnis po žingsnio, iki pat viršūnės.


Palindę po greitkeliu, šalikelėj paliekam Prienų piliakalnį, kopėm ant jo prieš 2 metus, o va kiek tolėliau esančiam Kalvalių piliakalniui, vadinamam Miegės kalnu, anąsyk pagailėjom laiko. Čia žvyro kelias netrukus virs asfaltu, dėl visų remontų kiek sunkoka privažiuoti, bet tikrai įmanoma. Viskas įmanoma.



Nepilni 800 kilometrų svaiginančio karščio beveik iki +34 pagal Celsijų, tūkstančiai žingsnių, šimtai akimirkų, kurios nepasikartos – visa tai ir dar daugiau vadiname gyvenimu…

“Nesiveržk ten, kur tave veda takas. Vietoj to eik ten, kur nėra takų, ir palik pėdsaką.” /Ralph Waldo Emerson/

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Laikas ir tikėjimas

Visai visai mažulėlis kaimas bene koks dešimtis kilometrų nuo Suvalkų kadaise skambėjo jotvingių balsais. Vėliau, beveik iki XVIII amžiaus p...