Už karščio ribos

Kai mes nevažiuojam ieškoti piliakalnių, jie patys atsiranda mūsų kelyje... :)

Malonūs gyvenimo rūpesčiai atvijo mus iki Jadagonių, tokio mielo kaimuko kiek tolėliau panemune už Zapyškio. Keliavę šita Nemuno puse ne kartą ir ne du, bet vis ką nors praleidžiam, kažko nerandam, o kartais atsiranda kažkas naujo ir nematyto.

Jadagonyse apžiūrim koplyčią, kurioje šv. Mišios vyksta tik kartą per mėnesį, ir tik šiltuoju metų laiku. Gražus 1994 metais suręstas medinis namas, pritaikytas maldai, šalia krūmynuose – benykstą senieji Jadagonių kapai. Visai tylu, gera vieta prisėsti pamąstymams. Pavienišauti, kai reikia...

Kiek tolėliau plentu – naujai atrastas II-asis Žemosios Panemunės piliakalnis, visai dvaro pašonėje. Dvaras rodo paskutinius gyvybės ženklus, bet, matyt, nėra visai apleistas, teritorija nušienauta, kaip tik šiandien vyksta kažkoks privatus renginys. Užmetam akį tik iš tolo, skamba muzika, plėvesuoja palapinės, ir tie pasipuošę ponai prie tamsių langų akiduobių man atrodo kiek makabriškai... Sunku suprasti, kur piliakalnio viršūnė, pasirenkam aikštelę, kurioje riogso beveik stalo dydžio tašytas akmuo. Gal čia... Grįžtam. Termometras rodo +32, prakaitas – upeliais...

Visai šalia kelio, pasislėpusi pušynėlyje, geltonuoja Kretkampio Šv. Diakono Stepono bažnytėlė. Šalia – mažos kaimo kapinaitės, prižiūrėtos, mylimos, atmintis gyva, ir tai džiugina. Apeinu ratą.

Šėtijų piliakalnio kartą jau ieškojom, nepavyko. Dabar pasukam Piliakalnio gatve, paskui - siauru miško takeliu, bet sutiktas vietinis mus apsuka atgalios, sako, nenueisim. Uodai ir kitokie zyziantys-skraidantys-kandantys kai kam išspaudžia ašaras... Bandom prie rodyklės į piliakalnį. Papėdės sodyboj – tuščia, paklausti tako nėra pas ką, anapus Liekės upelio loja šunys. Kaimo gyvenimas. Atrodo, radom :) Palipam stačiu šlaitu pro dilgėlynus. Piliakalnio teritorija didelė, brūzgynuos ieškoti viršūnės ir ją rasti šansų nedaug, tai ir nesivarginam, svarbu, radom esmę. „Užsipliusuojam“, nuo dabar – 281 aplankytas Lietuvos piliakalnis, dar daug liko... O juk yra žmonių, pabuvojusių ant VISŲ (!!!) Lietuvos piliakalnių, turim į ką lygiuotis.

Šalikelėje sumirguliuoja archeoliginis žymuo, sukamės, grįžtam žiūrėt. Pasakojama, kad šioje vietoje stovėjusi deivės Rioglos statula, dėl to šis alkakalnis vadinamas Rioglos kalnu. Riogliškių kaime buvo rasta akmeninių kirvukų, yra akmens gadynės sodybos liekanų ir VI-VIII amžiaus Raginėnų kultūros senkapis.

Pasitikrinu internete – vietovė žvalgyta dar 1960 metais, tose apylinkėse, pasirodo, buvo planų statyti Jurbarko HES‘ą. Gerai, kad išsaugojom Nemuną...

Paskutinis sustojimas – prie senosios Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios. Nedidukė bažnytėlė vidury plyno lauko, ant Nemuno kranto, atrodo tarsi perkelta į mūsų laikus iš gilios senovės. Tai – viena seniausių bažnyčių Lietuvoje, vadinama bažnyčių motina. Pasak legendų, ji pastatyta buvusios Romuvos vietoje XIV a., tačiau istoriniuose šaltiniuose pirmąkart paminėta 1562 m. Ir visų taip keiksnotas betonas aplink bažnyčią man visai netrukdo, sakyčiau, visai stilingai atrodo. Beje, plytų juosta, skirta prisėsti ir atsipūsti, paženklinta kažin kokiais paslaptingais pasikartojančiais ženklais. Durys praviros, viduje – senove dvelkianti sienų baltuma, ir tylu tylu. Taip atrodo šimtai metų Lietuvos istorijos beveik metro storio bažnyčios sienose...

Miestelio gale dar stabtelim prie Zapyškio senųjų kapinių. Mažutėje koplyčioje buvo laidojami kunigai, todėl ji nekart kentėjo nuo plėšikų ir lobių ieškotojų, ieškojusių brangenybių. Kapinaitėse išlikę kryžiai, keli paminkliniai akmenys, jose prieš ir po 1863 m. sukilimo buvo laidojami Zapyškio apylinkių žmonės. Užrašai akmeniniuose paminkluose spaudos draudimo laikais buvo rašomi lietuviškai, vietine suvalkiečių tarme. Stovi atminimo lenta, kurioje aprašyta žynio Dievaičio ir stebuklingo, gydomųjų galių turinčio Dievogalos upelio istorija. Bet dabar upelio nematyti nė ženklo, jis – po žeme.

Horizontas tamsuoja, viltingai žvelgiam į dangų, tikėdamiesi lietaus. Šalikėlėse matom menkas balutes, bet tai ir viskas. Vėsta, laipsnis po laipsnio, ir namų kieme jau tik +22, dešimties laipsnių šokas. Gera sugrįžti. Nusiskinu įraudusią žemuogę, kvepia vasara.

Mes vėl visi namuose, ir po kelionės šurmulio sėdam švęsti – Elenai Marijai šiandien vienuolika. Kaip greit bėga laikas, kaip greit auga dukros...

Nesuvaidintas jaukumas.