Kažkaip nutiko, kad šį savaitgalį mus apkerėjo bažnyčios... Vakar turėjom nepakartojamą laiką Žiežmarių ir Darsūniškio bažnyčiose ir aplink jas su kolekcininkų klubu „Kaišedarai“ (kam įdomu, paskaitykit įspūdžius klubo FB paskyroje), o šiandien į kelią susiruošėm šeima, tiesa, ne visi, taip kartais būna :)
Nelindom gilyn į istoriją, tiesiog norėjosi dar kartą pamatyti, pabūti, patirti.
Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos, Kankinių Karalienės bažnyčia stovi Elektrėnuose, netoli Elektrėnų marių šiaurinės pakrantės. Kitokia, nei mes pripratę, rodos, net kvepia naujumu :) Jos kertinį akmenį 1990 m. birželio 30 d. pašventino tuometis Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis, o jau 1996 m. liepos 28 d. šventovė iškilmingai konsekruota. Deja, 1997 m. rudenį, vėtra nuvertė 2 dekoratyvinius bažnyčios pilonus, kuriems atstatyti prireikė 7 metų. Pataikom kaip tik į mišių pabaigą, žmonės pasipuošę, pakylėti, matyt, pasiilgę buvimo kartu…
Kelio ženklas “Vingiuotas kelias. 22km” iškart nuteikia nemaloniai, bet tokį kadrilį, kaip kelyje į Semeliškes ir dar toliau, tikrai ne bet kur pajausi, kai kam mūsų net negera pasidaro. Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčia skaičiuoja jau šeštą savo istorijos šimtmetį ir garsi tuo, kad jos varpinėje yra seniausias visoje Lietuvoje varpas, išlietas 1442 m. Varpo aukštis siekia 53 cm, skersmuo – 55 cm, jis sveria 123 kg, šonus puošia gotikinis įrašas. Šiuo metu įtrūkęs varpas nenaudojamas.
Aukštadvario Kristaus atsimainymo bažnyčia yra kiek tolėliau nuo centro, bet rasti lengva, bokštai aukšti, gerai matomi iš tolo. Bažnyčia yra medinė, lotyniško kryžiaus plano, pastatyta 1913 metais, statybos užtruko trejus metus.
Dusmenų Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia stovi visai prie kelio į Pivašiūnus, niekaip nepražiopsosit :) Mažiukė tokia, ant nedidelio kalnelio, ir gal būtų visai nieko, jei ne kažkoks nemaloniai saldus kvapas viduj… Sprunkam kaip pabaidyti :) Bažnyčią, pasirodo, 1818 metais pastatė vienuoliai kamalduliai, praeitame amžiuje joje vargonininkavo Miko ir Kipro Petrauskų tėvas. Vienuoliai ruošėsi statyti ir akmeninę bažnyčią, bet visus palnus sujaukė I-asis Pasaulinis karas, o paskui jau taip ir liko.
Ant aukštos kalvos stovinti lotyniško kryžiaus formos Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir šv. Jono Krikštytojo bei šv. Benedikto bažnyčia yra Lietuvos medinės sakralinės architektūros paminklas. Pataikom į mišias, pats giedojimas, tai ir nelendam vidun ieškoti įdomesnio kadro. Bet paklausyt smagu, tai tik pasivaikštom šventoriuje.
Alytaus Švč. M. Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia tuoj tuoj švęs savo dvidešimtmetį, tai naujausia miesto bažnyčia. Apeinam, paklebenam užrakintas duris, mažyčiai langeliai aukštai, nieko nepamatyt. Nutariam, kad marketingo klausimais čia niekas nedirba, taip neprisiviliosi nei turistų, nei tikinčiųjų. Gaila.
Šv. Kazimiero bažnyčia per savo amžių istoriją priklausė ir katalikams, ir stačiatikiams. Daugelį metų apskritai buvo uždaryta, ir tarnavo žmonėms kaip tuometės Alytaus mašinų gamyklos klubas, dar prisimenu čia vykusias jaunimo diskotekas. Jau suprasdamas savo sprendimus, iš kunigo Juozo Gražulio rankų kaip tik šioje bažnyčioje gavau I-osios komunijos sakramentą.
Senamiestyje, paieškoję pavėsio, sustojam prie Šv. Angelų Sargų bažnyčios. Beveik visuomet, būdamas Alytuje, čia užsuku. Smagu jausti šimtametį akmeninį grindinį po ratais, tarsi sugrįžti atgal. Šventoriuje yra kapinaitės, kuriose palaidoti 1919 m. vasario 13 d. žuvęs karininkas Antanas Juozapavičius ir 1991 m. žuvęs savanoris Artūras Sakalauskas, Lenkijos karininkai, prieškario Lietuvos inteligentai. Tolėliau - paminklai Tremtiniams… Motinai… Negimusiems vaikams…
Jau dešiniajame Nemuno krante – šv. Liudviko bažnyčia, tik tik atšventusi 200 metų jubiliejų, tarsi dovanų gavusi restauravimo darbus, šventorius iškasinėtas, visur tvoros ir juostos. Matyt, reikėjo. Visąlaik galvojau, kad ši bažnyčia – seniausias išlikęs istorinis Alytaus pastatas, pasirodo, ne, klydau. Seniausiu dabar vadinamas namas Jiezno gatvėje, kurio rūsyje įrengta Alytaus kraštotyros muziejaus ekspozicija. Kada konkrečiai šis namas pastatytas, niekas tiksliai nežino, rašytiniuose šaltiniuose jis minimas nuo 1786 metų. Beje, namas irgi gerokai aptriušęs, prašosi pagalbos…
Punia. Pirmąkart miestelis minimas 1382 m. Vygando Marburgiečio kronikoje. Pirmoji bažnyčia pastatyta apie 1425 m., dabartinė - apie 1863 metus. Sunkiai praveriam užrūdijusius vartus, žmonių visai nėra. Tuoj už bažnyčios – piliakalnis, ant kurio stovėjusioje pilyje žiemą daug laiko praleisdavo Ldk Vytautas. Užsukam prie Punios mokyklos, ir atvimpa lūpos… Vilniaus universitetas įkurtas 1579 metais, o pirmoji Punios mokykla – 1513-aisiais. Va taip va.
Užsukam į Jiezną. Gali būti, kad Jiezne bažnyčia pastatyta dar XVI amžiuje, vėlesniuose amžiuose jos atnaujinimo darbais rūpindavosi didikų Pacų giminė, jų palaikai čia ir ilsisi. Šventorius pilnas naktinės audros prilaužytų šakų, bet pati bažnyčia kvepia šviežumu po tik pasibaigusios restauracijos. Tik va bėda – vėl užrakinta. Informacinėj lentelėj perskaitau žodžius, kurie turėtų būti ant bažnyčios fasado, bet niekaip niekaip nerandu. Beje, miestelio centras irgi po renovacijos, stovi paminklas Lietuvos kariams, gražu ir solidu.
Mažutė Vilūnų bažnytėlė iš lauko akmenų ant nedidelės kalvelės kaimo pakraštyje iškilo 1810 metais.Ir tebestovi, karus ir marus pergyvenusi. Šalia – medinė varpinė, tai man vis rankos niežti, timpteliu virvę kartą, kitą, trečią, pagaliau suskamba… Gražu, turėtų toli girdėtis :) Gi vakar Darsūniškio bažnyčioj irgi varpu bumbtelėjau, anas net nuo 1763 metų likęs… :)
Kruonio Švč. Mergelės Marijos, Angelų Karalienės, bažnyčios kupolai matosi nuo plento. Bažnyčia įsikūrusi buvusiame stačiatikių cerkvės pastate, kurį iki 1626 m. pastatė LDK pulkininkas, Trakų pakamaris Bohdanas Oginskis. Žinom ir matėm, kad viduje yra Bohdano Oginskio ir jo sūnaus Samuelio Levo Oginskio antkapiniai paminklai, iškalti XVII a. iš violetinio atspalvio marmuro. Betgi užrakinti net šventoriaus vartai, nei įeisi, nei apeisi…
Žiežmarių bažnyčios istoriją po kaulelį išnarstėm vakar, lietėm viską, ką galima ir ką nelabai, bet šiandien dar kartą užsukam :) Kita diena, kita saulė, kitaip matosi. Ir visai gerai ir su vienu bokštu, yra kaip yra.
Paskutinis sustojimas – prie Kaišiadorių katedros, beveik namuose. Miela čia. Nupliauškinu katedrą, senųjų šventoriaus vartų fragmentus. Ranka paliečiu geltonų ir raudonų plytų liniją, kuri primena mums I-ąjį Pasaulinį karą, kasdien matom, bet tebūnie taip, nekasdieniškai :) Netikėtai suskamba varpai, garsas iki pat kulnų, net krūptelim :)
Viskas. Šešiolika aplankytų bažnyčių, šešiolika prisilietimų prie istorijos.
Tarsi užgautos ir tebeskambančios praeities stygos…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą