Pirmas toks vasariškas savaitgalis šiemet. Nepatingėjom, nuriedėjom bene 300 kilometrų - asfaltu, vieškeliu, purvu, žodžiu, visaip :)
Bet patiko. Daug gerų emocijų, buvo apie ką kalbėtis, buvo ką papasakoti dukrytėms, bus ką prisiminti. Buvo ir apie ką tylėti – skausmą ir liūdesį menantys kryžiai, begriūvą stogai, vėjų suniokoto miško skausmas, nykstanti atmintis ir istorija...
Stirnų būrelis kažkur palaukėje, gandrai, besimėgaujantys dar garuojančiu arimu, įsimylėjusių gulbių porelė ar vieniša gervė vidur pievos – viskas taip sava...
Tūkstančiai nueitų žingsnių, tūkstančiai pajaustų spalvų, garsų ir kvapų...
Lietuva, gera Tave pažinti...
Tu kasdien kitokia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą