2017 m. liepos 7 d., penktadienis

176 km iki Stakliškių ir atgal

 Jeigu kas būtų pasakęs, kad iki Stakliškių ir atgal galima nuvažiuoti 176 kilometrus, iki šiandienos būčiau nepatikėjęs. Ši diena mano nuomonę pakeitė – su šeima per 11 valandų tiek ir nuvažiavom. Startavom 9 val. ryto. Pirmas sustojimas visai netrukus – prie Pridotkų piliakalnio, šalia kelio į Jiezną. Lengvai surandamas, nedidukas, su laiko pagraužtu stulpu be jokios informacijos. Tiesa, vakar kažkieno būta, giedota :)

Pridotkų piliakalnis

Toliau – dar nuo 1812 metų nykstanti Kruonio dvarvietė, Dievo Motinos Globėjos cerkvė ir tuoj šimtmetį minėsianti Kruonio Švč. Panos Marijos bažnyčia (būtent taip ir parašyta), kurioje įspūdingomis epitafinėmis freskomis įamžintas kunigaikščių Oginskių atminimas. Jaukus provincijos miestukas... 

Kruonio dvarvietė


Kruonio Dievo Motinos Globėjos cerkvė

Kruonio Švč. Panos Marijos bažnyčia

Keliu link Jiezno – Migonių ir Palapainios piliakalniai, visai šalia vienas kito, bet tokių skirtingų likimų. Pirmasis – lengvai randamas, prižiūrimas, puikiais laiptais ir suoliukais padabintas, antrasis – kažkieno ganyklos kampe, apaugęs krūmais ir varnalėšom, nuplautas Lapainios, tik stendas... Gaila. 

Migonių piliakalnis

Palapainios piliakalnis

Užsukom ir į Vilūnus, prie Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios. Čia – vienas iš dviejų man žinomų gravimetrinių punktų mūsų rajone. Tyliai tyliai skambtelėjau varpu, gal niekas neišgirdo ir nesupyko :) 


Vilūnų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia

Dar ruošdamas maršrutą skaičiau, kad Paukščių piliakalnis - vienas gražiausių ir vaizdingiausių piliakalnių Lietuvos teritorijoje, spėjama, kad čia buvo didiko Surmino tėvonija.. Tiesą sakant, tik vaizdai nuo jo atsiveria nuostabūs, o pats piliakalnis – nei prižiūrėtas, nei kuo nors ypatingas, patikėkit mumis.

Paukščių piliakalnis

Iš keturių Pelekonių piliakalnių suradom du pirmuosius. Pirmasis – Nemuno santakoje su Juodija, čia tikrai nuostabu, šalia gyvena labai šilti ir svetingi žmonės. Antrasis – giliai miške, tik tik pradėtas tvarkyti, ir jau laikas parodys, ar užteks valios pabaigti pradėtus darbus. Kitų dviejų, paklausę vietinių, net nebandėm rizikuoti ir ieškoti, sako, nelabai ką ir surastume, ko gero, gamta ir istorija padarė savo... Gal kada vėliau, kai paaugsim ir sustiprėsim :) 

Pelekonių I-asis

Rašom laišką vandenyj...


Pelekonių II-asis

Ilgiau užtrukom Jiezne. Visai prie kelio – paminklas I pasauliniame kare žuvusiems vokiečių kariams. Miestelio apylinkėse beveik prieš 100 metų vyko aršūs mūšiai su bolševikais už Lietuvos nepriklausomybę. Šv. arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčios požemiuose palaidoti Pacų ir kitų didikų palaikai. Zakristijonas dar prašėsi pavežamas, tik netilpo, mūsų daug - neturim tiek sėdynių... Deja, kažkada spindėjusio dvaro su 12 salių, 52 kambariais ir 365 langais (!!!) pastatų beveik nebelikę, o ir dalis tų, kurie likę – su užrašu „parduodama“... 

Šv. arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčia Jiezne

Gerulių piliakalniai – Alytaus ir Prienų rajonuose, juos skiria keli kilometrai ir žmonių požiūris. Alytiškis gražus, su laipteliais ir stendu, čia dar ruseno vakar palikti laužai, o prieniškio gaila – papėdėje apgriuvusi sodyba, šlaite – rūsys, nyku. Na, bet yra kaip yra, likimo nepakeisi. Tik vaizdas nuo viršūnės - tikrai kerintis. 

Gerulių piliakalnis Prienų rajone...

Gerulių piliakalnis Alytaus rajone

Vienišas kaminas laukuose. Gal buvo plytinė, gal - pieninė, gal - kažkieno svajonė ir gyvenimo istorija...

Keli kilometrai link Vilniaus – Napoleono kepure vadinamas dailutis Lepelionių piliakalnis, o tuoj už jo - keturračių nuvagotas Vilkininkų, jis jau visai rajono pakraštyj, gal todėl ir pamirštas.

Ant Napoleono kepurės

Vilkininkų piliakalnis, tolimiausias kelionės taškas

O va Stakliškių piliakalniai nepasidavė – abu nepraeinamuose brūzgynuose, paklaidžiojom ieškodami, bet nerizikavom. Stakliškės savo istoriją mena nuo 1375 metų, ir viskam, ką sužinojom, papasakoti reiktų atskiro straipsnio. Ir kryžiuočiai, ir Muravjovas Korikas, ir kolonomis pasipuošusi Švč. Trejybės bažnyčia, ir Stakliškių versmės verti ilgų pasakojimų, o čia gaminamas lietuviškas midus, kuriam patentą patvirtino pati Anglijos karalienė Elžbieta II – gal net ir visos knygos. O šiandien centrine miestelio gatve švelniai plaukia čia kepamų šakočių kvapas...

Stakliškių Švč. Trejybės bažnyčia

Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų sukakčiai. 1928.


Prie Pieštuvėnų piliakalnio Alšios pakrantėje sutikom su šienu kariaujantį, bet labai geranoriškai nusiteikusį dėdulę – viską linksmai išporino, kelią parodė, per kiemą praleido. Sako, lapės čia gyvena, bet mes jų nematėm, tik kažkokių kaulelių krūvą :)

Pieštuvėnų piliakalnis Alšios pakrantėje

 Labai užtrukom prie Noreikiškių piliakalnių (I ir II), tik veltui – nepasidavė. Vieną aptikom, tik žolės virš galvos, šlaitai neįveikiami, o kito brūzgynuose net neieškojom, nors juos teskiria 40 metrų.

Už nugarų - Noreikiškių piliakalnis. Deja, nepasiekėm...

O kai gavau pievas juosiančio elektrinio piemens iškrovą, noras čia blaškytis visai dingo :) Gaila pasidarė ir Medžionių piliakalnio, keliukais šunkeliukais net nepririedėjom – prisikasėm, purvu plaukdami. Kažkada buvo dailūs laiptai, nušienautas, bet tai buvo „kažkada“... Beje, Stakliškių seniūnijos informaciniame stende – senos ir grožiu spindinčios jo nuotraukos. Įveikėm sunkiai sunkiai, kai kas iš šeimos net skausmo ašarą išspaudė... Bet – įveikėm!

Medžionių piliakalnio "blizgesys" 🙂 Blizga tik metalinė lentelė saulėje


Virkininkų piliakalnis visai mažutis, pamirštas, link jo veda tik nežymus keliukas pievomis, bet mes užsispyrėm ir suradom. Apleido jį istorija ir istorikai, ne kitaip... 

Kažin, nuo kurių metų ženklas saugomas valstybės? Ir kurios?

Virkininkų piliakalnis

Užtat visai kitoks – Rokiškių piliakalnis, jau mūsų rajone. Viršūnėje linksmai žaidė vieniša maža mergytė, kurios mama laukė apačioje.

Rokiškių piliakalnis. Laiptukais typu-tapu 🙂

Dar užsukom į Kalvius, prie bažnyčios, kurios pastato prototipu pasirinktas Romos Panteonas. Į didžiausią rajone Kalvių ežerą įteka net 9 upeliai, kai kurių pavadinimai labai keisti ir įdomūs - Melnyčia, Muilinyčia, Žydų revas ir Panelės revas :)


Saulė žaidžia ežere. Kažkur įteka Melnyčia, Muilinyčia, Žydų revas ir Panelės revas 

Basonių piliakalnis tuoj už Kalvių ilgai buvo ariamas, dar ir dabar šlaituose žiojėja bulviarūsių žaizdos. Ir Būtkiemio piliakalnis alsuoja skausmu - dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą jame iškasta žvyrduobė, o 1969 m., norint padaryti aikštelę šokiams, kolūkio pirmininko nurodymu pylimas buvo išlygintas buldozeriu. Va taip...

Saugom istoriją. Basonių piliakalnis

Būtkiemis. Piliakalnis - šokių aikštelė 

Taigi, šiandien – 16 piliakalnių, mūsų rekordas. Dabar šių metų šeimos kolekcijoje – jau 75 piliakalniai. Dukros užmigo, o mes sėsime ruošti naujo maršruto. Tęsinys neišvengiamas :) Visą mūsų kolekciją ir daug daugiau nuotraukų galima rasti internete - http://public.fotki.com/labutuk/braziu-seimos-piliakaln/

2017 m. liepos 1 d., šeštadienis

Beieškant istorijos...

 Šeštadienis. Baigėsi užsibuvęs įkyruolis lietus, ir mes su bičiuliais patraukėm Jonavos link, trumpam prasiblaškyti. Maršrutas seniai suplanuotas, tad teliko susitepti sumuštinius, prigriebti termosus, ir – pirmyn.

Sustojimas tik akimirkai – prie Palomenės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios. Prisiminėm liūdną jos įkūrimo istoriją ir garsųjį čia esantį P.Smuglevičiaus pagrindinio altoriaus paveikslą, Smilgių, Bagdoniškių kaimus... Yra puiki O.Lukoševičiaus knyga apie Palomenę ir jos apylinkes, be to, labai dažnai čia būnam, juk kelias mūsų sodybos link.

Palomenė

Gegužinė – bažnytkaimis prie Jonavos – Elektrėnų kelio, menantis savo istoriją nuo XVI-o amžiaus pradžios... Išlikusios dvejos kapinės, abiejose laidojama. Čia palaidoti Gegužinės ir aplinkinių dvarų savininkai: Šilasėdų dvarininkai Bondzinskiai, Zūbiškių - Zaleskiai, Gegužinės - Žižnevskiai ir Korfai. Tylu, tik vėjas švelniai glosto senų beržų šakas...

Gegužinės bažnyčios mūrai...


Pirmas šios dienos piliakalnis – Tartokas, dar vadinamas Koplyčkalniu. Jam bene tūkstantis metų, kažkokios vertingos istorinės medžiagos nėra. Pasakojama, kad dar apie 1920 metus vietinis gyventojas Jadzevičius čia iškasė monetų lobį, kurį pardavęs nusipirko žemės. Lomena čia jau tikra upė, srovė stipri, sūkuriais putojanti. O priešais Tartoką į Nerį įteka Lietava, nuo kurios vardo, pagal vieną iš versijų, kilęs Lietuvos vardas.

Per Lomeną Tartoko link



Liūdnoje legendoje apie Ruklą pasakojama, kad čia didingame dvare kadaise gyvenęs Mindaugo sūnus – kunigaikštis Ruklys, todėl žmonės vietovę, kur stovėjo dvaras, ir pavadino Rukla... Dvaro neliko, o piliakalnį sovietiniais laikais nuniokojo kareiviai, iškasinėję jo šlaitus ir viršūnę. Aplink buvusių kariškių pastatų likučiai dar ir dabar drasko piliakalnio prieeigas. Dar vienas išskirtinis Ruklos bruožas – apie 40 proc. seniūnijos gyventojų sudaro vaikai iki 18 metų, kito tokio jaunatviško miestelio Lietuvoje nėra.


Ruklos piliakalnis

Pakeliui – Venecija. Anot legendos, buvo kažkoks dvarininkas, kuris pavažinėjo po platų pasaulį ir paskui atvažiavęs į savo žemes suskirstė visus pavadinimus. Taip Jonavos apylinkėse atsirado Venecija, Šveicarija, Kaukazas, Londonas, Paryžius. Deja, vietoje Venecijos žavesio mes tik pasigėrėjom Neries šlaitais, atsimušę į rūstų užrašą kelyje „Privati valda“...

Įstabaus grožio Neries šlaitai prie Venecijos


Skarulių Šv. Onos bažnyčia mena XVI-o amžiaus pradžią. Priekiniame bažnyčios fasade, virš durų, taip pat didžiajame altoriuje išlikęs vadinamasis Jeruzalės kryžius – Šv. Kapo riterio ženklas, mat bažnyčios fundatoriui Andriejui Skarulskiui Šv. Kapo bazilikoje buvo suteiktas Šv. Kapo riterio vardas. Skaruliai – istorinė, daug senesnė už Jonavą gyvenvietė, čia kasinėjant rasta įvairių 10-12 tūkst. pr. m. e. darbo įrankių. Deja, kai kaimas atsidūrė „Achemos“ sanitarinėje zonoje, gyvenimas čia tarsi sustojo, ir tik dabar po truputį į apylinkes sugrįžta gyvenimo žavesys.


Skarulių Šv. Onos bažnyčia


Geležinkelio tiltas per Nerį. Mus visą laiką stebėjo sargyba

1937 m. rudenį Lietuvos kariuomenė pagal majoro Juozo Vitkaus projektą įrengė aktyvias gelžbetonines slėptuves tilto ir jo prieigų gynybai. Jų išdėstymas neleido priartėti priešui prie tilto, neapšaudant bent iš vienos iš slėptuvių. Tai buvo pirmieji tokio tipo įtvirtinimai Lietuvoje, suprojektuoti ir įgyvendinti vietos inžinierių pajėgomis.

Senojo tilto liekanos. 2008 m. ant išlikusios senojo tilto atramos buvo planuota pastatyti Žemynos skulptūrą. Deja, politikai pažadus pamiršo...

Trumpam sustoję po Nerį kertančiu geležinkelio tiltu, pasukom į Jonavą, ieškoti Laukagalių piliakalnio. Deja – krūmynuose, brūzgynuose pasisplėpęs, kelio ženklais apstatytas jis nepasiekiamas. Užtat kai visai netikėtai pamatėme skverelyje šalia gatvės gėlynus tvarkančią moterį, neapsirikom. Pasirodo, ponia Aldona jau beveik 20 metų viena, be jokios pagalbos ir technikos puoselėja savo pačios sapną – paminklą čia nužudytiems šauliams ir jaunalietuviams. Viskas jos rankomis – naktimis suridenti ir sunešti akmenys, juose iškaltos datos, įvairiaspalviai gėlynai. Žodžiais neapsakoma dvasios stiprybė - šitiek metų viena, tokį titanišką darbą...

Aldonos istorija...

Šauliams ir jaunalietuviams atminti

p. Aldonos rankomis akmeninėje širdyje iškalti kryžiai amžinam atminimui...

Toliau – XIV amžių menantis Lokėnėlių ir Gudžionių piliakalnių kompleksas, deja, iš dviejų pasiekiamas tik pirmasis, stačiais šlaitais pasidabinęs. Smagūs ir saugūs laiptai, tylūs Lokio užtvankos šešėliai... Čia sutikom linksmą vestuvininkų būrį, piršlys mus tiek privaišino saldainiais – dar ilgai krimsim!

Ant Lokėnėlių piliakalnio






Na, ir tolimiausias šios kelionės piliakalnis – Paberžės. Ai, koks ten piliakalnis – piliakalniukas :)
Bet prižiūrėtas, nučiupinėtas, gražu ir miela pažiūrėti. Ir labai gera būti :)


Laurynas + AurimaS (????) 🙂

Paberžės "piliakalniukas"

O grįždami dar užsukom į Jonavą, pasigėrėti sena geležinkelio stotimi ir Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia. Iki šių dienų bažnyčioje saugomas jos fundatoriaus vyskupo J. K. Kosakovskio portretas, šventovės požemyje yra Kosakovskių giminės mauzoliejus, kuriame išlikę fundatoriaus, o taip pat Napoleono adjutanto generolo J. A. Kosakovskio karstai.



Viskas. Šiandien - tik 114 kilometrų trukusi pramoga. Net dorai nepavargom, bet įspūdžiai labai OK. Mūsų šeimos „sąskaitoje“ – jau 59 piliakalniai.

Dvi šventovės. Dvi istorijos.

Vos kelias minutes nutolus nuo judrios kurorto širdies, atsiveria visai kitoks pasaulis. Iveros Dievo Motinos stačiatikių cerkvė stebina ne ...