Šeštadienis. Baigėsi užsibuvęs įkyruolis lietus, ir mes su bičiuliais patraukėm Jonavos link, trumpam prasiblaškyti. Maršrutas seniai suplanuotas, tad teliko susitepti sumuštinius, prigriebti termosus, ir – pirmyn.
Sustojimas tik akimirkai – prie Palomenės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios. Prisiminėm liūdną jos įkūrimo istoriją ir garsųjį čia esantį P.Smuglevičiaus pagrindinio altoriaus paveikslą, Smilgių, Bagdoniškių kaimus... Yra puiki O.Lukoševičiaus knyga apie Palomenę ir jos apylinkes, be to, labai dažnai čia būnam, juk kelias mūsų sodybos link.
|
Palomenė |
Gegužinė – bažnytkaimis prie Jonavos – Elektrėnų kelio, menantis savo istoriją nuo XVI-o amžiaus pradžios... Išlikusios dvejos kapinės, abiejose laidojama. Čia palaidoti Gegužinės ir aplinkinių dvarų savininkai: Šilasėdų dvarininkai Bondzinskiai, Zūbiškių - Zaleskiai, Gegužinės - Žižnevskiai ir Korfai. Tylu, tik vėjas švelniai glosto senų beržų šakas...
|
Gegužinės bažnyčios mūrai... |
Pirmas šios dienos piliakalnis – Tartokas, dar vadinamas Koplyčkalniu. Jam bene tūkstantis metų, kažkokios vertingos istorinės medžiagos nėra. Pasakojama, kad dar apie 1920 metus vietinis gyventojas Jadzevičius čia iškasė monetų lobį, kurį pardavęs nusipirko žemės. Lomena čia jau tikra upė, srovė stipri, sūkuriais putojanti. O priešais Tartoką į Nerį įteka Lietava, nuo kurios vardo, pagal vieną iš versijų, kilęs Lietuvos vardas.
|
Per Lomeną Tartoko link |
Liūdnoje legendoje apie Ruklą pasakojama, kad čia didingame dvare kadaise gyvenęs Mindaugo sūnus – kunigaikštis Ruklys, todėl žmonės vietovę, kur stovėjo dvaras, ir pavadino Rukla... Dvaro neliko, o piliakalnį sovietiniais laikais nuniokojo kareiviai, iškasinėję jo šlaitus ir viršūnę. Aplink buvusių kariškių pastatų likučiai dar ir dabar drasko piliakalnio prieeigas. Dar vienas išskirtinis Ruklos bruožas – apie 40 proc. seniūnijos gyventojų sudaro vaikai iki 18 metų, kito tokio jaunatviško miestelio Lietuvoje nėra.
|
Ruklos piliakalnis |
Pakeliui – Venecija. Anot legendos, buvo kažkoks dvarininkas, kuris pavažinėjo po platų pasaulį ir paskui atvažiavęs į savo žemes suskirstė visus pavadinimus. Taip Jonavos apylinkėse atsirado Venecija, Šveicarija, Kaukazas, Londonas, Paryžius. Deja, vietoje Venecijos žavesio mes tik pasigėrėjom Neries šlaitais, atsimušę į rūstų užrašą kelyje „Privati valda“...
|
Įstabaus grožio Neries šlaitai prie Venecijos |
Skarulių Šv. Onos bažnyčia mena XVI-o amžiaus pradžią. Priekiniame bažnyčios fasade, virš durų, taip pat didžiajame altoriuje išlikęs vadinamasis Jeruzalės kryžius – Šv. Kapo riterio ženklas, mat bažnyčios fundatoriui Andriejui Skarulskiui Šv. Kapo bazilikoje buvo suteiktas Šv. Kapo riterio vardas. Skaruliai – istorinė, daug senesnė už Jonavą gyvenvietė, čia kasinėjant rasta įvairių 10-12 tūkst. pr. m. e. darbo įrankių. Deja, kai kaimas atsidūrė „Achemos“ sanitarinėje zonoje, gyvenimas čia tarsi sustojo, ir tik dabar po truputį į apylinkes sugrįžta gyvenimo žavesys.
Trumpam sustoję po Nerį kertančiu geležinkelio tiltu, pasukom į Jonavą, ieškoti Laukagalių piliakalnio. Deja – krūmynuose, brūzgynuose pasisplėpęs, kelio ženklais apstatytas jis nepasiekiamas. Užtat kai visai netikėtai pamatėme skverelyje šalia gatvės gėlynus tvarkančią moterį, neapsirikom. Pasirodo, ponia Aldona jau beveik 20 metų viena, be jokios pagalbos ir technikos puoselėja savo pačios sapną – paminklą čia nužudytiems šauliams ir jaunalietuviams. Viskas jos rankomis – naktimis suridenti ir sunešti akmenys, juose iškaltos datos, įvairiaspalviai gėlynai. Žodžiais neapsakoma dvasios stiprybė - šitiek metų viena, tokį titanišką darbą...
|
Aldonos istorija... |
|
Šauliams ir jaunalietuviams atminti |
|
p. Aldonos rankomis akmeninėje širdyje iškalti kryžiai amžinam atminimui... |
Toliau – XIV amžių menantis Lokėnėlių ir Gudžionių piliakalnių kompleksas, deja, iš dviejų pasiekiamas tik pirmasis, stačiais šlaitais pasidabinęs. Smagūs ir saugūs laiptai, tylūs Lokio užtvankos šešėliai... Čia sutikom linksmą vestuvininkų būrį, piršlys mus tiek privaišino saldainiais – dar ilgai krimsim!
|
Ant Lokėnėlių piliakalnio |
Na, ir tolimiausias šios kelionės piliakalnis – Paberžės. Ai, koks ten piliakalnis – piliakalniukas :)
Bet prižiūrėtas, nučiupinėtas, gražu ir miela pažiūrėti. Ir labai gera būti :)
O grįždami dar užsukom į Jonavą, pasigėrėti sena geležinkelio stotimi ir Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia. Iki šių dienų bažnyčioje saugomas jos fundatoriaus vyskupo J. K. Kosakovskio portretas, šventovės požemyje yra Kosakovskių giminės mauzoliejus, kuriame išlikę fundatoriaus, o taip pat Napoleono adjutanto generolo J. A. Kosakovskio karstai.
Viskas. Šiandien - tik 114 kilometrų trukusi pramoga. Net dorai nepavargom, bet įspūdžiai labai OK. Mūsų šeimos „sąskaitoje“ – jau 59 piliakalniai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą