233 kilometrai, dešimt su puse valandų kelyje – tiek šiandien užtrukome kelionėje Alytaus link. Pakeliui dar užsukome užkopti į Punios piliakalnį. Buvo manoma, kad Punioje ant piliakalnio stovėjusi Pilėnų pilis, kurią 1336 m. užpuolė kryžiuočiai ir vietos gyventojai, vadovaujami kunigaikščio Margirio, ne pasidavė, bet susidegino. Tačiau tikroji Pilėnų vieta vis dar nenustatyta, ir vyksta istorinės diskusijos dėl tikrosios vietos. Miestelio bažnyčią statyti paliepęs Lietuvos kunigaikštis Vytautas Didysis, todėl jo atminimas čia gerbiamas iki šių dienų – bažnyčioje šalia Punios miestelio herbo kabo šio kunigaikščio portretas.
Aplankėme Butrimonis, garsėjančius trikampe aikšte, kuri yra vienintelė Lietuvoje, turinti tokią formą. Sunku patikėti, kad 1930 metais Butrimonyse veikė net 55 parduotuvės, 6 alinės, smuklė, 10 kepyklų, limonado darykla, skerdykla, plytinė, malūnas, o dydžiu miestelis prilygo Alytui. Link Alytaus – Raižiai, Lietuvos totorių sostinė. Kaimelio istorija siekia tuos laikus, kai Vytautas Didysis suteikė politinį prieglobstį totoriams. Šiam Lietuvos valdovui skirtas ir skulptoriaus J.Jagėlos sukurtas 5,2m. granito paminklas (2010) Raižių kaimo centre šalia plento. Jo viršutinėje dalyje įkomponuoti Gediminaičių stulpai ir totorių simbolis Tarak Tamga, vidurinėje – Vytauto Didžiojo valdymo (1392-1430), totorių atsikėlimo į LDK (1397) ir Žalgirio mūšio (1410) metai, apatinėje – užrašas: „Vytautas Didysis – Lietuvos valdovas“.
Prie Raižių mečetės sumontuoti Jono Naviko sukurti du saulės laikrodžiai, kurių vienas rodo vietos laiką, antrasis – Griunvaldo. Turbūt nedaug yra lietuvių, kurie nebūtų ragavę šimtalapio. Tačiau ne visi žino, kad šis skanėstas būdingas tik Alytaus krašto totoriams. Šimtalapio gamyba užtrunka 5-6 valandas, o jo receptas perduodamas iš kartos į kartą. Ir ne tik receptas, bet ir technologija – kaip ištampyti plonutėlius lakštus, kaip iškūrenti krosnį. Kitas totorių kulinarinio paveldo palikimas – čeburekai. Komunistų partijos veikėjai sovietmečiu rodė pagarbą abiem krašto religijoms. Vienas geriausių to pavyzdžių – leidimas totoriams nedirbti penktadieniais.
Pradžia vėjuota, su lietumi, sunku.
Alytus. Pradėjom nuo „braškės ant torto“ – facebook‘e reklamuoto ir kaip tik šiandieną vykusio kolekcininkų turgelio. Na, švelniai sakant, kukliau nei kuklu :) Miestas lyg ir didelis, besidominčių kolekcionavimu turėtų būti daug, deja, išvydome tik keliolika besišnekučiuojančių vyriškių, ir visai nieko nieko, kuo galima buvo susidomėti. Vienišas nuvalkiotas prieškarinis alaus butelis „kosmine“ kaina, keli beverčiai medaliukai, saujelė ženkliukų ir sovietinis radijo aparatas. Na, dar įmautės monetoms, bene pusantro karto brangiau nei kitur... Tik smagu, kad debesys prasisklaidė, ir mes pasukome centro link.
Kurorto parke stovi memorialas „Nurimęs varpas“. Jis tarsi sutelkė į vieną vietą mieste išsklaidytus tautos rezistencinių kovų atminimo simbolius. Varpo išorinėje pusėje yra užrašas „Per aukas ir pasišventimą amžius budėję laisvę laimėjom“, o ant varpo viduje esančio granito kubo, simbolizuojančio tautos pagrindą, iš dviejų pusių pritvirtinti Vyčiai, kubo viršuje užrašyti žodžiai „Skambėki per amžius vaikams Lietuvos – tas laisvės nevertas, kas negina jos“.
Smagu buvo pirmąkart atrasti Radžiūnų piliakalnį visai šalia Alytaus, paslėptą miško įstabaus grožio Nemuno kilpoje. Takeliu takeliu tarp išvirtusių medžių, žydinčiu plukių kilimu – ir atsiveria visu grožiu, supamas Kirmijos upelio... Beje, Radžiūnų piliakalnio gyvenvietė itin sena, datuojama III–Va.
Šalia Šv. Angelų sargų bažnyčios esančiose kapinaitėse ilsisi 114 savanorių, žuvusių kovose už Lietuvos nepriklausomybę. Tarp jų ir Antanas Juozapavičius, pirmasis Lietuvos karininkas, kritęs nuo bolševikų kulkos ant tilto Alytuje. Uždegėme atminimo žvakutes ant jo ir Lietuvos kariuomenės Alytaus rinktinės savanorio Artūro Sakalausko, žuvusio Lietuvos Respublikos Seimo rūmų prieigose 1991 metais, kapų.
Alytaus piliakalnis - tai šimtmečius menąs miesto įkūrimo liudininkas. Nežinančiam jį gal kiek painoka surasti, bet tikrai verta, nuo viršūnės atsiveria puikūs vaizdai. Tik vėjas košia, verčia iš kojų, plėšia vėliavas iš rankų. Piliakalnis apipintas nesuskaičiuojama gausybe legendų. Viena iš jų byloja apie meilę ir miesto vardo atsiradimą.
Kadaise gyveno Mirgrausėlė ir Alyta. Vienas kitą pamilo, tačiau Mirgrausėlei buvo skirta vaidilutės dalia. Vietos pilį užpuolę kryžiuočiai. Kovoje krito daug karių, tačiau Alyta likęs gyvas, prasiveržęs iš kryžiuočių apsupimo, nujojęs į Gabijos kalnelį, kur Mirgrausėlė kursčiusi šventąją ugnį, ir ją paslėpęs, o pats grįžęs į kovą. Nors ir narsiai kovėsi Alyta, bet ir jis žuvo. Mirgrausėlė, sužinojusi apie Alytos mirtį, taip graudžiai verkusi, kad jos ašaros upeliu pradėjusios tekėti į Nemuną. Upelis žynių buvo pavadintas Alytupiu, Gabijos kalnelis – Mirgrausėlės piliakalniu, o nuo Alytos pavadinimą gavęs Alytaus miestas. Ir šiandien į Nemuną teka Mirgrausėlės ašarų upelis, o seni žmonės sako, kad iš to upelio atsigėrę dar nemylėję - įsimyli, o kas myli - pamilsta dar labiau...
O visai šalia stulbina didingumu Baltosios rožės tiltas, kuriuo driekiasi pėsčiųjų ir dviračių takai. Tilto ilgis - 240,5 m, aukštis - 38,1 m. Tai - aukščiausias pėsčiųjų ir dviratininkų tiltas Lietuvoje, įtrauktas į Lietuvos rekordų sąrašą. Buvusio senojo XIX a. geležinkelio tilto vietoje atstatytas naujasis tiltas jungia Nemuno krantus, jo poliuose dar matyti senojo tilto liekanos. Užkopėme ant tilto jau nuo kairiojo Nemuno kranto, įveikę 142 laiptelių šlaitą. Kažkada, prieš daugiau nei 30 metų, būtent čia mokyklos išleistuvių rytą su klasės draugais pasitikome saulę...
Prie tilto mūsų kompanija išsiskyrė – Lina, Audrius, Aivaras ir šunelis Ogis pasuko į Kauną, o mūsų ekipažas – miškuose stūksančio Nemunaičio link, mano vaikystės takais. Apsilankymas čia kaskart suvirpina sielą. Šaunanti dangun Švč. Mergelės Marijos Gimimo
Nemunaičio bažnyčia, kapinaitės ir vingiuoti kaimo keliukai... Visai šeimai – vien malonūs atradimai, tarsi metų naštos nė nebuvę. Rodos, ir užaugom visai neseniai... Tik laiko dulkės po truputį slepia vardus, prisiminimus, žmones...
Sutikom ir šunelį Bimsą, ir katiną Zedą, ir aviną Česlovą su šeimyna. Dar gavau dovanų prieškario Lietuvos degtukų dėžutę, deja, laikas ir drėgmė jai padarė per daug žalos...
Niekada nebūtume suradę visai šalia kelio pasislėpusio Nemunaičio piliakalnio ir didžiausio Dzūkijos akmens, jei ne šaunuolis Darius, kaip dukrytės sakė, „mūsų naujasis pusbroliukas“ :)
Ir gandrus suskaičiavom, ir danielius, ir jau visai visai pavargę, vėl šlapdribos purtomi, atradom penktąjį šiandien - Poteronių piliakalnį...
Taip pradėjom rinkti šių metų piliakalnių kolekciją. Smagus sugrįžimas laiko ratu.
