137 kilometrai, 7 val. Kernavės link, o atrodo – kiek čia tos Lietuvos... Šiandienos „laimikis“ – 9 piliakalniai! Pradėjom netikėtai sunkiai, ieškodami Neries vingiuose pasiklydusio rėžinio Grabijolų kaimo ir bendravardžio piliakalnio. Archaiškas kaimas be parduotuvės, su viena gatvele ir labai šiltais žmonėmis. Sustojom tik kelio paklausti, o čia gyvenančios Genutė ir Viktorija išpasakojo visą kaimo istoriją, išvedžiojo Sūriojo ir Saldžiojo šaltinių išvagotomis Neries pakrantėmis. Tik piliakalnio taip ir neįveikėm – jis sunkiai prieinamas, tolokai miške...
 |
| Grabilojų kaimas |
 |
| Grabijolų kaimo kapinaitės |
Grįždami dar užsukom į Kazokiškes, pasigrožėti baltapūke Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčia. Jaukus kaimelis, jokių minčių apie visai netoliese esantį sąvartyną.
 |
| Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčia |
Kitas sustojimas – jau dešiniajame Neries krante, Karmazinų piliakalnio papėdėje. Keliukas atvedė itin stačia nuokalne, bet nuo itin gražiai įrengtos mašinų stovėjimo aikštelės visu grožiu pasimatė piliakalnis, įrengtas netoli Dūkštos ir Neries santakos esančioje kalvelėje. Aplink piliakalnį augo ratu susodinti ąžuolai, kurių išlikę kelmai savo dydžiu dar ilgai stebino žmones. Aplinkiniai žmonės pasakoja apie čia buvusią pagonių šventovę, akmeninį stabą, užkastą auksą.
 |
| Karmazinų piliakalnis |
 |
| Tolumoje - Karmazinų piliakalnis |
Kernavė – pirmoji Lietuvos sostinė, kronikose pirmą kartą paminėta 1279 metais. Miestelį nuo Neries pusės supa penki piliakalniai, kuriems XIX a. buvo sugalvoti vardai – Pilies kalnas, Aukuro kalnas, Mindaugo kalnas (arba Mindaugo sosto piliakalnis), Lizdeikos kalnas ir Kriveikiškio piliakalnis.
 |
| Kelias Kernavės link |
 |
| Kernavės Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia |
 |
| Manoma, kad šią bažnyčią, prie kurios likučių stovime, apie 1420–1430 m. pastatė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas |
Pūškuodami užkopėm į visus, jau 6 šiandien. Tarp piliakalnių plytinčiame Pajautos slėnyje seniai seniai šurmuliavo viduramžių miestas, turėjęs apie 3–4 tūkstančius gyventojų. Jame buvo gana taisyklinga gatvių sistema, stovėjo gyvenamieji namai ir amatininkų dirbtuvės. O Pajauta buvo gražiausia žynio Lizdeikos vaidilutė... Smagu, kad čia sutikom tikrai nemažai žmonių – vadinasi, mūsų istorija buvo ir liks, galėjom ir bendrą šeimos nuotrauką atminčiai pasidaryti.
 |
| Kernavė |
 |
| Mindaugo sosto piliakalnis |
 |
| Lizdeikos kalno piliakalnis |
 |
| Kriveikiškių piliakalnis, toliausiai nutolęs |
 |
| Kriveikiškių piliakalnis |
 |
| Aukuro kalno piliakalnis |
 |
| Šimtamečiai Kernavės medžiai |
 |
| Atkurtas miestelio fragmentas I |
 |
| Atkurtas miestelio fragmentas II |
 |
| Pilies kalno piliakalnis |
Šalia piliakalnių - eksperimento ir rekonstrukcijos pagrindu atkurtas XIII – XIV a. viduramžių Kernavės miesto fragmentas. Deja, skubančio gyvenimo sūkuriai skaudžiai kirto ir Kernavei. Gatvėje sutikta vietinė moterėlė papasakojo, kad mokykla jau uždaryta, mat beliko vos 4 mokyklinio amžiaus vaikai...
 |
| Neris... |
 |
| Paminklas LDK Vytautui |
 |
| Geriau netekti gyvybės, negu laisvės... |
 |
| Kernavės mokykla |
Jau grįždami namo, visai šalia kelio Vilnius – Kaunas pasukom prie Kalninių Mijaugonių piliakalnio. Piliakalnis sutvarkytas, iškirsti krūmai, išsami informacija su nuotraukomis. Keista, kad nuoroda jo link skirta tik keliaujantiems nuo Vilniaus ar Kauno, o nuo Žaslių pusės - nieko nėra. Šurmuliuodami išgąsdinom snaudusią stirnaitę, bet ir patys vos spėjom pasislėpti nuo atskubėjusio mus aploti didelio šuns. |
| Kalninių Mijaugonių piliakalnis |
 |
| Kalninių Mijaugonių piliakalnis |
Žasliai – jau mūsų rajone, čia stūksanti šv. Jurgio bažnyčia pastatyta ant piliakalnio. Dar XX a. pradžioje šis kalnas buvo vadinamas Pajautos kalnu. Deja, piliakalnio dalis smarkiai apardyta: čia stovi koplyčia, aplink ją - kapai. Viskas sunaikinta statant Žaslių bažnyčią – paviršius nukastas per 1,5 m. Tada istorija, matyt, niekam nerūpėjo...
 |
| Žaslių piliakalnis |
 |
| Žaslių šv. Jurgio bažnyčia |
 |
| Grafų Zaleskių kripta |
O visai netoli už Žaslių, kelis kilometrus pavažiavus Jonavos link, dabar užtvenktuose Laukystos upelio vingiuose slepiasi Mančiūnų piliakalnis. Nuartas, apaugęs krūmais, be jokių nuorodų ar bent menkiausių užuominų apie save. Gerai, kad ant jo teko būti prieš pora metų, kai su bičiuliais surinkom Kaišiadorių rajono piliakalnių kolekciją, kitaip tektų gerokai pasukti galvą, kur ir kaip ieškoti. Bet jis yra – tylus, gyvas, saugantis savo šimtametes paslaptis.
 |
| Žaslių herbas |
 |
Mančiūnų piliakalnis
|
Kelionės dulkes ir nuovargį nusiplovėm po geležinkeliu sruvenančiame ir purienomis pasidabinusiame upelyje. Kelias namo...
Trys šeimos kelionių dienos – jau dvidešimt įveiktų piliakalnių. Panašūs ir tokie skirtingi – upelių, upių ir ežerų pakrantėse, pažliugusių keliukų apraizgyti ir brūzgynų slepiami, vieni visai be nuorodų ir informacijos (ypač Kaune!!!), kiti – pasidabinę puikiais laipteliais ir apžvalgos aikštelėmis. Tokia ji – mūsų Lietuva... Ką gi, šiandien dedam tašką. Tęsinys – jau gegužės mėnesį, šiuokart ieškoti istorijos pajudėsime Jurbarko link. Kartu pakviesime ir visus norinčius, informacijos ieškokite kolekcininkų klubo „Kaišedarai“ paskyroje facebook‘e. Labai tikimės, nebūsime vieniši...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą