Ekspedicija prie Limšiaus

Keisti dalykai Marijos žemėje – piliakalnis lyg ir yra, žemėlapiuose pažymėtas, ir kultūros vertybių registro numerį (48661) jau turi, o štai sąvaduose jis visai neegzistuoja, jokio aprašymo ir duomenų nėra. Matyt, tos “popierinės” piliakalnių registravimo procedūros iš tiesų ilgos ir labai sudėtingos, reikalai užtrunka ir nejuda taip, kaip mums norėtųsi. Va, visai visai neseniai, lapkričio 6-ąją, kultūros paveldo departamento specialistai surengė išvažiuojamąjį posėdį, “dėl tikslingumo rengti nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto projektą dėl apsaugos suteikimo” Palimšio II-jam ir Palimšio III-jam piliakalniui. Lauksim, žiūrėk, po metų ar kelių gal ir mes turėsim savo piliakalnių kompleksą kaip Kernavėj ar Sudarge.

Fotografas, dizaineris, istorijos žinovas ir tikras piliakalnių medžiotojas Gytis Juodėnas  Palimšių piliakalnius ir žmonių veiklos pėdsakus ant jų aptiko dar pernai rugsėjį. Trys Palimšio piliakalniai lyg geri kaimynai įsikūrę Limšiaus upelio šlaituose. Vasarą net keliskart stojau Palimšio miške prie kelio į Kruonį esančioj miško aikštelėj, bet lysti giliau į mišką vis atbaidydavo žalia tankmės siena, o miškavežių paliktos gilios provėžos priminė siaurus aklinai užpildytus baseinus. Bet mes išlaukėm, kol lapai nugulė margaspalviu miško kilimu, o vanduo provėžose virto murzinais rudens debesimis 😊

Gerai žinomas piliakalnių guru Leonas Litvinavičius (aplankęs visus Lietuvos piliakalnius !!!), su kuriuo Reda kartais konsultuojasi, o mes po tekstais laukiam ir sulaukiam jo “patiktukų”, pirmasis ir parašė Redai trijų Limšiaus upelio sargų koordinates. Dėkojame 😊

Palikę mazdukę rudens nuterliotoj miško aikštelėj, tipenam mišku šalia provėžų – samanose kojos jaučia tvirtesnį pagrindą. Eiti tiesiog azimutu būtų gerokai arčiau, tačiau miško kirtimo plynę apgobusi aukšta, bene juosmenį siekianti žolė permerkta darganos, iškart sušlaptume.

Pagaliau nusišypso sėkmė - įžvelgiu stirnų paliktą brydę, ir vos matomu siauručiu takeliu tiesiai per kirtimą ateinam prie toliausiai nuo kelio esančio Palimšio III piliakalnio. Šlaitai baisiai statūs, jei pasiristum, kaulelių niekas atgal nė nesudėliotų 😊 Vistik Reda suranda kiek lėkštesnę vietą nusileisti visai prie Limšiaus ir pamatyti piliakalnį iš apačios, visu ūgiu. Sako, - tikras puikuolis, net galvą reikia atlošt, kad visą pamatyt. Na, pažiūrėkit nuotraukas ir Jūs 😊

Vos įžiūrimu, gal turistų, gal stirnų, o gal piliakalnių žinovų iš Vilniaus šlaito viršuje pramintu takeliu, veik nepaleisdami iš akių apačioj ulmančio Limšiaus, nužirgliojam kelis šimtus metrų žemyn prieš srovę, ir prieš akis atsiveria Palimšiaus II-asis piliakalnis. 

Tenka įveikti geroką griovį, nusileisti ir vėl pakilti pajuodusiais šlapiais lapais storai nuklotu šlaitu. Kabinamės už liaunų lazdynų, tiesiam vienas kitam rankas, stenam ir pūkščiam, bet mums pagaliau pavyksta! Pats smailiausias plačios pusapvalės aikštelės snapas link Limšiaus verste užverstas medžiais, nė nosies neįkišt, tai įsiamžinti sustojam kiek šviesesnėj vietoj toliau nuo krašto. Šlaitai - tokie pat grėsmingai statūs, piliakalnio trikampis aiškiai išsiskiria reljefe ir lengvai matomas.

Palengva judam toliau, vis pamesdami takelį ir vėl sugrįždami į jį. Nelengva, jaučiu, kaip nugara jau sruvena prakaitas, o žingsniai darosi vis sunkesni. Už nedidelės griovos stūkso paskutinis iš gražiosios trijulės - Palimšio I-asis piliakalnis, bene pats šviesiausias, tokiais pat beveik statmenais šlaitais tiesiai į Limšių. Net galėčiau rašyti - “neįveikiamais šlaitais”, bet piliakalnio aikštelėj bebrų palikti nugraužti kelmai ir iki žemės juodumo žemyn nukerėploti takai sako ką kita 😊 Miško darbininkai nemiega, nors Limšiaus vingyje užtvankos nematyt, gal kur tolėliau.

Į aikštelę prie automobilio grįžtam kitu kirtimo plynės šonu. Einam tiesiog į garsą, klausydami plentu zyziančių automobilių, ir visai nereikia stebėti orientyrų telefono ekrane.

Štai tokia šauni, tik žemėlapiuose lengvai prieinama ir įveikiama Palimšio trijulė, pirmąjį nuo trečiojo teskiria vos penki šimtai žingsnių. Mes netikėtai užtrukom gerokai ilgiau ir nuėjom daug daugiau, nei tikėjomės. Bet vertėjo. Gal kada nors sugrįšim ir pramintu patogiu taku nueisim pabūti prie tų stačių šlaitų, jau pažymėtų piliakalnių ženklais, o istorikai bent apytiksliai įvardins, prieš kiek šimtmečių Palimšio miške aidėjo protėvių medžioklės ragas… Gal - kada nors…

Sėdęs rašyt įspūdžių, ant stalo pasidėjau mėgstamiausio mineralinio vandens butelį. Tostas ant etiketės pasirodė labiau nei tinkamas - “Už trijulę” 😊 Va, ir netikėk atsitiktinumais 😊

Dėkojame mus skaitantiems. Mes būtinai susitiksime kelyje 😉

2024-11-09