Brazių šeima. Kelionių istorijos: Į žiemą

Pirmos nedrąsios snaigės vos matomu šydu mūsų mazdukės langus nugula dar kieme, bet trauktis nežadam, vistiek važiuosim. Čiumpam šeimos vėliavą, žemėlapius, įsikūtojam, pasirūpinam šilta arbata, ir – į kelią.

Lengvu sniegeliu žilstelėję pakelės laukai dar nepaslepia žalumos, lyg dvejotų, ar jau laikas. Jau Prienų rajone, visai prieš Kašonis, tarp vienišų trobų sukam į šoną. Kaimo keliukas be jokių vėžių – baltut baltutėlis. Vingiuose pasiūbuojam, patraiškydami ledą duobėse ir pasivartydami, lyg obuoliai krepšyje, bet Vošiškių kaimo senąsias kapines randam visai lengvai. Aptvertame kelių arų plote likę meniškų kalto ir lieto metalo kryžių, keli tąšyto akmens paminklai su vos menkai įskaitomomis epitafijomis ir datomis. Jei akys neapgauna, seniausias akmenyje iškaltas įrašas mena 1877-uosius... Visai šalia kapinaičių tvoros, pietų pusėje, lyg negyjančios žaizdos žiojėja kolūkio laikais iškastos žvyro duobės. Šalta.

Vos už kelių kilometrų, pariedėję vieškeliu ir palaukės grumstais, vėl stojam. Nedidelės kalvos šlaite stūkso tik prieš keletą metų iš užmaršties atgimusios Valiūniškių kaimo senosios kapinės. Šioje vietoje buvo Kašonių dvaro palivarkas, kalvos viršūnėje, vos keli žingsniai nuo kapinaičių, vėjo draskoma stovi iki šių dienų išlikusi palivarko valdytojo troba. Durys tvirtai užrakintos, langai aklinai uždangstyti, lyg saugotų paslaptis... Iš kartos į kartą žmonių lūpose vis atgyja pasakojimas apie čia palaidotus prancūzų kareivius, kuriems atminti Smetonos laikais vietos šauliai net buvo pastatę paminklą. Jiezno seniūnija pasirūpino paminkliniu akmeniu, kuris užklydusiam žygeiviui primins praeitį... Sušąlusių saulėgrąžų laukas prie kelio tyli, nulenkęs pajuodusias galvas...

Visai mažutis tas Daukantų kaimas Nemuno slėnyje, vos keliolika gyventojų. Nuo Jiezno atriedam visai padoriu vieškeliu, nė dulkelės, nė snaigelės. Tiesa, prie nenustekentų dirbtuvių dar stabtelim įamžinti į rytus atsuktą patrankėlę ir medžio kamiene išdrožtą koplytstulpį, jau vėliau, laukuose, akimirkai nutylam prie pokario partizanams skirto atminimo stulpo. Sustojam jauno eglyno pakraštyj, eiti iki Daukantų piliakalnio – dar keli šimtai žingsnių. Vorele eiti tarp gerokai paaugusių ąžuolų visai patogu, šakos jau jau virš galvų, ir tik arčiau pietvakarinio piliakalnio šlaito tenka įveikti krūmokšnių žabangas, bet mes juk pripratę, vieni niekai 😊 Statumas – neišpasakytas, kopiam, kopiam, o viršūnė nė kiek neartėja, tai pailsę įsiamžinam pusiaukelėj. Piliakalnio aikštelė, kiek akys mato, – beveik kvadratinė, kelių dešimčių metrų visomis kryptimis. Pasirodo, mes užkopėm bene stačiausiu šlaitu, tikrai – bent poros dešimčių metrų, nors ne ką lėkštesnis ir rytinis, į apačioje pritilusią Jieznelę. Į pietus ir pietvakarius šlaitai gerokai mažesni ir neatrodo taip bauginančiai, nors tikrai apstu medžių išvartų. Tai štai toks tik prieš metus atrastas ir užregistruotas Daukantų gražuolis (KPD kodas 48536).

Grįžtam tokia pat smagia vorele, tik staiga dangus tarsi prakiūra! Snaigės pasipila taip gausiai, kad sunku ir atskirti, kur baigiasi dangus – viskas nubąla akimirksniu. Net pasvarstom apie grįžimą namo, bet labai jau vilioja mintis dar pakeliauti 😉 Suku tolyn.

Nė nesuprantu, vėjas mus stumia, ar stabdo, bet pačiu tikrausiu žiemos keliu per pusvalandį atsiduriam beveik prie Pivašiūnų. Apsigalvojusi žiema atsitraukia, palikusi tik viską užklojusį baltą kilimą ir lengvą šaltuką. Navigacija nuvilioja truputėlį kitu kaimo keliuku, bet, susivokę, kur esam, sukamės ir grįžtam ten, kur mums reikia – prie, rodos, šviežumu alsuojančio Žemaitėlių piliakalnio (48668). Paklausite, kodėl taip? Ogi piliakalnis oficialiai įregistruotas vos prieš keletą dienų, lapkričio 18-ąją. Jo nė ieškot labai nereikia, sukit iš plento į Žemaitėlių kaimą ir už paskutinės trobos dairykitės nedidelės pušimis apaugusios kalvelės. Status šiaurinis pailgos aikštelės šlaitas panyra tiesiai į tvenkinį, o pietinis, kuriuo užkopiam, - gerokai nuožulnesnis ir vėjo gainiojamas. Keliam vėliavą. Fotografuojamės. Dukros džiaugiasi sniegu, o mes – dar viena viršūne.

Iki sutemų – dar geras laiko gabalas, todėl skubam link Stakliškių. Dar keli kilometrai asfaltu, ir sukam link Noreikiškių, tik nesupainiokit su esančiom prie Kauno 😊 Anos – jau tikras miestas, o šitos – tik pakelėj ar ant kalvelių kur ne kur pabarstyti nameliokai. Noreikiškių I-ąjį ir II-ąjį piliakalnius lankėme dar prieš šešerius metus, irgi vėlyvą rudenį, bet pernai archeologai ir istorikai čia aptiko ir Noreikiškių III-ąjį piliakalnį (48154). Visas kortas šįsyk sumaišo iš paskutinės trobos pasilabinti išėjusi senučiukė ir apačioje piliakalnį primenančios kalvos tingiai supantis upelio siūlas. Senolė sako, kad čia – jau Karveliškės, o tas juodas vandens siūlas primena Alšyčios upelį. Susimėtom ir su vėliava nusifotografuojam visai ne ten, kur manome esą... Ir močiutę prigaunam, varganą kalniuką su keliom pušelėm jos sklypo pakraštyj pavadinę piliakalniu, kurio čia niekad nebuvo 😊 Išriedam iš kiemo, už tiltuko per Alšyčią stabtelim, pasipykstam ir net pasiginčyjam, darkart akylai peržvelgiam žemėlapius ir .... grįžtam, supratę, kad stovėjom tik prie pažliugusio griovio, o Alšyčia teka visai kitu piliakalnio šlaitu. Štai taip, bičiuliai, ir gimsta tiesa 😊 O Noreikiškių III-asis piliakalnis – didelė, aukšta, lapuočiais medžiais apaugusi kalva, pietiniu šlaitu besiremianti į Alšyčią, o šiauriniu – tiesiog į šlapią griovį, kurį palaikėm upeliu... Aikštelė plati, bene daugiau nei pusšimčio žingsnių, rytinėje pusėje lyg galima įžvelgti griovius ar atskirą pylimą. Kantrybė ir šaltas protas (prisipažinsiu, - daugiau Redos) padeda surasti tikrąjį piliakalnį, o gyvenime - ir daug kitų dalykų ;)