Išblukusios istorijos

Gerai prisimenu, kaip Reda kadais džiūgavo, kai įveikėm visus Kauno apskrities piliakalnius. Tuomet manėm, kad jau visi keliai išmaišyti, trauksim kur toliau, bet istorikai ir archeologai visai neleidžia lengviau atsikvėpti, vis ieško, kapsto archyvus ir kurmiarausius, žiūrėk, - ir randa 😊 Nuo 2017-ųjų pavasario, kai pradėjome keliauti, Kauno apskrityje specialistai aptiko net 33 anksčiau nežinomus piliakalnius, o bendras jų skaičius nuo 137 išaugo iki 170.

Kirdeikių piliakalnis kultūros paveldo vertybių registre užregistruotas lygiai prieš metus, 2023-ųjų lapkričio 17-ąją, bet vis nerasdavom laiko ir progos, juk vien važiuoti – virš valandos. Bet diena X atėjo 😊

Traukiam beveik mintinai žinomu keliu pro Gegužinę, Ruklą, Jonavą ir pro kaimus visai neblogu asfaltu sukam Šėtos link. Reda dar susirašo senąsias kaimų kapinaites pakeliui, bet sustojam tik sykį, Prauliuose, kitur kryžių arba visai nėra, arba – tik po vieną, atminčiai. Prieškario metais Prauliuose gyveno garsus Lietuvos dailininkas A. Samuolis ir iš emigracijos su tėvais grįžusi liaudies menininkė S. Samulevičienė, prie plento išlikęs ir jų vienkiemis. Sekmadienis, varteliai užkelti...

Smagiau pramankštinti kojas pavyksta tik Šėtoje. Nors esame ne kartą čia lankęsi, šįsyk iš anksto atidžiau patyrinėjau žemėlapį ir, savo džiaugsmui, aptikau naujų įdomių istorijos detalių. Medinė dabartinės bažnyčios pirmtakė Šėtoje iškilo dar 1499-aisiais, o šiandieną stovinti – jau ketvirta miestelio istorijoj. 

Bažnyčios šventoriaus kamputyje, tuoj už ilgamečio Šėtos klebono Antano Danilos kapo, stovi dar vienas senas kryžius – Adelei Dirsytei. Va čia ir prasideda įdomumas – kapas tuščias, Sibiro tremtinės Adelės Dirsytės palaidojimo vieta iki šiol nežinoma... Mokytoja ateitininkė, pasaulyje žinomos Sibiro kalinių maldaknygės „Marija, gelbėki mus“ autorė A. Dirsytė mirė tremtyje 1955-ųjų rudenį. Būdama uoli katalikė, rašė maldas ant tošies gabalėlių, laikraščio skiaučių, cemento maišų. Maldas sugrupavo ir sudėjo į mažą knygelę. Sibiro kalinių maldaknygė pavadinimu „Marija, gelbėk mus“ pirmą kartą išleista 1959 m. „Immaculata“ spaustuvėje Putname, vėliau pasklido įvairiuose kraštuose, ir buvo išleista net 14-ka pasaulio kalbų penkiuose žemynuose tūkstantiniais tiražais. Tai didžiausiu tiražu kada nors išleista lietuviška knyga…O 2000 m. rugsėjo 24 d. pradėta Adelės Dirsytės beatifikacijos, arba kankinystės deklaravimo, byla buvo užbaigta 2023-aisiais ir tuomet iškeliavo į Vatikaną...

Kitoje aikštės pusėje, tuoj už gimnazijos, stūkso pilki buvusios sinagogos mūrai. Liūdna ir žiauri istorija – XIX a. pabaigoje pastatyta singoga neteko šeimininkų 1941 m. birželį, kai visą (!) Šėtos žydų bendruomenę sušaudė vokiečiai... Nenaudojamas pastatas buvo pritaikytas mokyklos reikmėms – pakeistas išplanavimas, sujungti vakarinės dalies korpusai, vėliau – įkurtas bendrabutis, parduotuvė ir net policijos nuovada. Prieš trejus metus surengtame aukcione sinagogą įsigijo JAV gyvenantis Šėtos žydų palikuonis, bet reikalai taip ir nepajudėjo. Pilkuma...

Aukščiausioje Šėtos kapinių vieto stūkso mūrinė Veličkų šeimos koplyčia – mauzoliejus. Beje, tiesiai iki kapinių nenuvažiuosit, teks sukti ratą aplink visą centrinį kvartalą, tokia jau Šėtos tvarka 😊 Vienaaikštę koplyčią su kolonomis pastatė Kauno apskrities vėliavininkas, Ukmergės ribų teismo teisėjas dvarininkas Stanislovas Velička savo žmonai Bogumilai, o 1860 metais jis taip pat buvo palaidotas Veličkų šeimos koplyčioje. Nuo kitų mauzoliejinių koplyčių ji skiriasi tuo, kad yra pastatyta be rūsio, bet su viduje įrengtu kolumbariumu. Kapinėse gausu senų ir itin išraiškingų antkapinių paminklų lenkų ir lietuvių kalbomis, verta sugaišti keliolika minučių ir pasivaikščioti.

Paskutinįsyk stabteliu beveik miestelio gale, kur privataus namo kieme, visai prie gatvės, jau 106 metus stovi paminklas žuvusiems Lietuvos didvyriams (Naujoji g. 38). Nesustodami zuja automobiliai, rieda dviratininkai, eina žmonės... O tyli atmintis – gyva...

Tuoj už Pašėtės kaimo asfalto juostos pašonėj baltuoja masyvus koplytstulpis 1831 metų sukilimo dalyviams. Pernai, šventindamas atstatytą koplytstulpį, kun. R. Skrinskas sakė: „Koplytstulpis su jame apgyvendintomis šventųjų statulėlėmis įgauna gyvybės, o be jų – tai kaip švyturys be šviesos...“. Akmenyje išlikę statybos metai – 1835. Beje, visiškai panašus koplytstulpis, gal net ir to paties meistro padirbintas, stovi Kėdainiuose, Šėtos gatvėje, užsukit kada palyginti 😉

Mūsų kelionės tikslas – vos už kelių kilometrų, ir, tik nusukę į dulkėtą vieškelį, tuoj už tiltuko per Obelį, atsargiai leidžiamės į žolėje vos matomas vėžes. Na, sutikit, - kam eiti, jei gali važiuoti? Vėžės baigiasi prie senų pajuodusių obelų ir išnykusios sodybos akmenų... Žmonės seniai išėjo... Apsikaišom skvernus, persiaunam avalynę ir vorele drožiam palauke palei Obels vagą, laimei, eiti netoli. Iš tolo matoma piliakalnio kalvelė pažymėta vėjo ir saulės nugairintu senųjų Kirdeikių kapinių ženklu, apie piliakalnį – nieko. Užkopiam lengvai, kiek čia to vargo – keli metrai, tik šlaitas į Obelį – gerokai grėsmingesnis, status, kokių 6 metrų. Nedidelė aikštelė palengva leidžiasi į Reteglės pusę, kas žino, - gal net nulyginta žmonių, juk čionai – kapinės... Rodos, dvejose pusėse kalvos pusėse būta ir dabar jau vos įžiūrimų griovių. Dairomės aplink, ir visai netikėtai iš krūmokšnių išnyra pusamžis vyriškis, - pasirodo, vaikštom po jo žemes, tai anas pagalvojo, gal mes iš kokios valdiškos komisijos... 😊 Keliskart patvirtinam, kas mes tokie ir ko mums čia reikia, ir pokalbis lengvai įsisiūbuoja. Vyras pasakoja apie anapus Obels buvusias kapines, vis migruojančią vagą, aplink buvusius dvarus ir palivarkus... Nūnai viskas keičiasi, istorijos puslapiai blanksta žmonių atmintyje ir negrįžtamai nyksta, ir net jo vaikai į namus grįžta tik trumpam pasisvečiuoti... Atsidūsta. Atsisveikinam, toldami dar atsisukam į piliakalnio kalvelę, o vyras iš stulpų padarytu lieptu grįžtą į kitą Obels krantą...

Dar pabandom paieškoti žemėlapyje kitur pažymėtų Kirdeikių senųjų kapinių, bet peraugę krūmokšniai slepia bet kokius istorijos pėdsakus. Sena paliegusi liepa, rodos, atsuka veidą retai lepinantiems saulės spinduliams...

Įveikėm dar vieną piliakalnį ir vėl užbaigėm keliones po Kauno apkrities piliakalnius. Be abejonės – įveikėm ir patys save, nugalėję vidinį tinginį, abejingumą ir rudens niūrumą...

Paimu žmoną už rankos.

Laikas namo.

2024-11-24