Apie tylą

Paskutinės spalio dienos dar palepina retais saulės šyptelėjimais, o mes gaudom tokią kiekvieną šviesesnę dieną dar nelankytų piliakalnių ieškojimui.

Laikas Vilniaus link neprailgsta, ir už gero pusvalandžio nuo Eišiškių plento jau sukam paprastu siauručiu keliuku, nieko nesiskiriančiu nuo tūkstančių tokių pat panašių kažkur Dzūkijos miškuose.  Šaknys lengvai pakilnoja, o kartais ir smagiau krestelna automobilį, stogą nubraukia pasvirus lazdyno šaka – tokia jau ta Juodšilių gatvė, tikrai ne prospektas 😊 Dar keisčiau, kad net siauresni miško keliukai pažaboti atitvarų, nebyliai primenančių, kad nuosavybę reikia gerbti. 

Radę kiek platesnę vietą sustoti, keičiam avalynę ir miško kvartalus skiriančia juosta pasikalbėdami pėdinam navigacijos ekrane šviečiančio piliakalnio taško kryptimi. Pamažu artėja. Pagaliau, už dar vienos kalvelės, kairėje prieš akis iškyla nemenka spygliuočiais medžiais apaugusi kalva, rodos, besidriekianti iš šiaurės rytų į pietvakarius. Šlaitai statūs, bene kelių dešimčių metrų, gal tik pietinis, kuriuo užkopiame, - menkesnis ir nuolaidesnis. Nors piliakalnio kontūrai slepiasi po žaliu samanų kilimu ir medžių išvartomis, akylas ir patyręs piliakalnių tyrinėtojas lengvai įžiūrėtų ir išskirtų kalvos terasas kiek žemiau aikštelės ir itin gilų griovį šiaurinėj pusėj, kuris pavasarį tikriausiai virsta nemenku upeliūkščiu. Mes dar ne tokie asai, bet bandom, mojuodami rankom, rodom vieni kitiems. Kažkiek sekasi 😊 Taigi, dar viena įveikta viršūnė – Aukštųjų Panerių piliakalnis.

Vos pasimėgavę asfaltu, stojam prie sporto aikštyno ir smagiai, lyg parko taku, traukiam prie piliakalnio. Nesudėlioju sakinio, kad nesikartočiau, bet čia viskas susiję su Užusieniu – ir gatvė, ir stadionas, ir piliakalniai...  O senosios Užusienio gyvenvietės, kurią po savo sparnu priglaudė augantis Vilnius, istorija siekia dar XVI amžių. Taigi, nueiti ant Užusienio I-jo – visai lengvas pasivaikščiojimas, o kad nepaklystumėt, į žemę sukaltos informacinės lentėlės su grasinimais niekaip nežaloti piliakalnio. Bet paklysti niekaip neįmanoma – tako brydė net lapų kilime aiškiai matosi. Šlaitai statūs, nė galo nematyt. Aikštelė plati, gal panaši į netaisyklingą kvadratą ar trapeciją, nelabai suprantu, bet piliakalnį supančias terasas ir griovius įžiūrėti itin paprasta. Laužų dūmai nuo piliakalnio kilo seniai seniai, dar prieš Kristaus erą...

Užeinam į atvirą Užusienio koplyčią,  tradicinių formų medinės jos pirmtakė čionai stovėjo nuo 1922-ųjų. Nūnai, matyt, tikėjimo galia sumenko, tikinčiųjų mažiau, o ir Dievo žodį gali išgirsti net internetu, tai užtenka pasimelsti ir šiltuoju metų laiku. Iš prabangaus namo, pažymėto 77-uoju gatvės numeriu, išrieda raudonas „bėemvukas“, irgi – 077. O priešais riogso begriūvąs medinukas – byrančiais langais ir laiko palaužtu stogo stuburu... Tokie skirtingi Vilniaus veidai, kiekvienam savo Atlantas...

Žemėlapyje gražūs Užusienio gatvės pavingiavimai pamažu virsta duobėm nusėtu kaimo keliuku, ir, gailėdamas automobilio, sustoju po elektros perdavimo linija. Toliau gerą lankstą einam pėsčiomis, bet viskas aišku, kaip 2x2, tereikia tik kiek pašokinėti tarp duobių, nusileisti šlaitu žemyn ir štai, prašom, – Užusienių II-asis piliakalnis, dažnai dar vadinamas Pilaite, toks patogus, kad gali net ristele užbėgti. Kalva didelė, plati, nė žvilgsniu neaprėpt, rėvose apačioje pavasariais ulma nenuoramos upeliūkščiai. Pavargę skaičiuoti šimtmečius, griūva ažuolai, varganos voratinklių drapanos plaikstosi tarp eglių prie takelio... Nesuvokiamas tylumos grožis ir tyrumas, nors mes stovime ant kalvos vos keliolika minučių nuo centro.

Prie Panerių geležinkelio stoties, kur baigiasi kreiva šleiva Agrastų gatvė, akimis ieškom tako prie Panerių tunelio. Nepatenkintas geležinkelio apsaugininkas laužyta lietuvių kalba tvirtina, kad ieškoti reikia visai ne čia, nors jaučiam ir matom, kad mums tereikia paėjėti vos kelis šimtus žingsnių. Na, ant jam galvos nelipsim, bėgiais nebėgsim – sukamės ir netrukus išlendam jau kitam miško pakraštyj, prie rytinio tunelio galo, kurį saugo tankus šabakštynas ir kažkokio gyvūno kaukole ir  rodykle į kažkur vykstančias Jonines paženklinta pavėsinė. 

Gražu ir įdomu tik iš toliau, mat grožėtis nelabai yra kuo - tunelis užverstas tuoj prie įėjimo. Pasižiūrim į šiukšlių krūvas, žemių kalną, pajuodusius plytų skliautus, ir tiek. O juk nedažnas žino, kad Vilniaus ir Kauno geležinkelio tuneliai buvo vieni pirmųjų Europoje, atidaryti anksčiau nei pirmoji pasaulyje požeminė Londono metropoliteno linija. Beveik visą šimtą metų tuneliu dundėjo traukiniai, o paskutinis jų dūmas išsisklaidė tik 1960-aisiais, taigi, mūsų tėvai ir seneliai tikrai dar turėjo progą juo pasivažinėti 😊 Nūnai tunelis – tūkstančių šikšnosparnių žiemojimo vieta.

Pačiame Agrastų gatvės gale sustojam plačioj aikštelėj. Tarpukariu kalvoti ir miškingi Aukštieji Paneriai buvo vilniečių mėgstama vasarojimo vieta. Lenkų okupacijos metu Lenkijos ir Lietuvos karalių dinastijos Jogailaičių garbei gyvenvietė buvo Jagiellonowo, o 1939-aisiais Paneriams net buvo suteiktas kurorto statusas. Vilniaus nuotraukų albumų autorius Janas Bulhakas Panerius buvo pavadinęs "nuostabiuoju Vilniaus brangakmeniu". Deja, prasidėjo sovietų okupacija, dar vėliau – ir II-asis pasaulinis karas... „Žmonių žiaurumo istorija visiškai subjaurojo šį Panerių vardą ir užgožė senąjį jo žavesį“, - rašė lenkų ir lietuvių rašytojas Czeslawas Miloszas. Paneriai tapo vienu ryškiausiu nacių teroro pėdsakų Europoje, dar niekuomet neregėto siaubo įsikūnijimu. Nuo 1941 m. iki 1944 m. liepos Paneriuose buvo sušaudyta dešimtys tūkstančių niekuo nekaltų žmonių – žydų, lenkų, rusų, lietuvių, romų... Vaikštom lyg vogčiomis, net bijodami garsiau kalbėtis.  Nebylūs atminties ženklai, duobės ir grioviai - kai suvoki, kas čia vyko prieš aštuonias dešimtis metų, nejučia nusuki akis į šalį... Virš griežtų pilkų raidžių linijų švelniai supasi pušys, lyg primindamos žmonių akistatą su mirtimi šioje krauju ir pelenais persunktoje žemėje.

Vairuoju namo. 

Kiekvienas tylim savo tylą.