Pagaliau
mes jį „pasiėmėm“! Pirmąsyk su Elena Marija ant Migonių II-ojo piliakalnio buvome dar pernai vasarį, ieškojom, ropojom sniegais... Betgi ne visa šeima, o ir be
vėliavos, tai neužskaitėm 😊
Šįsyk išsiruošiam visi kartu, ir vėliava – kuprinėje 😊 Keliukas link paskutinės sodybos pamiškėje jau nugairintas dūkstančių vėjų, jokių purvo vonių. Anąsyk, atsimenu, dalį kelio važiavom pieva šalia kelio, niekaip kitaip. Bristi be tako peraugusiais pernykščiais šabakštynais – jokio malonumo. Mudu su Reda tylėdami vis apžiūrim dukras ir vienas kitą, mat iš pasakojimų žinau, kad čia – tikras erkių rojus... Ir tikrai – Reda nubraukia bent šešias, aš – gal viena mažiau... Nemalonus jausmas, rodos, net jauti, kaip anos trepsi per rankoves ar kelnių klešnes ir įkyriai čepsi, ieškodamos, kur čia įsisiurbus...
Į Lietuvos piliakalnių registrą Migonių II-asis piliakalnis įrašytas dar
2022-ųjų lapkritį, bet nesitikėkit rasti kokį ženklą ar nuorodą, paveldo
„saugotojai“ turi savo tvarką ir eilę, tai gal kada nors, po daugelio metų...
Brendam, kliūvam, brūzgynų šakos vis skaudžiai kerta per rankas, bet pagaliau
navigacijos taškeliai telefono ekrane sutampa. Anąsyk viskas lyg atrodė kiek
kitaip, buvo mažiau išvartų, daugiau erdvės, bet įžvelgiu ir bevardį upeliuką
dešiniojo šlaito apačioje, o Lapainios murmėjimas kitapus net ir gerai
girdisi... Randam šviesesnę vietą šalia žvėrių išminto tako ir įsiamžinam
atminčiai. Štai koks jis - 414-asis mūsų aplankytas Lietuvos piliakalnis, toks
mažytis istorijos mirksnis iš tų amžių, kai valstybė dar tik kūrė savo
pamatus... Istorijos grožio čia neieškokit, nelabai ką berasit. Aikštelė
didelė, kiek įžvelgiam – trikampė, o šlaitų statumas – kaulelių nesurinkt, jei
ką... 😉
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą