Pirmąkart Dainių alkakalnį, dažnai vadinamą Ragankalniu, pamatėm prieš beveik lygiai prieš 47 mėnesius, 2020-ųjų gegužės pradžioj. Ir vis kirbėjo dar kartą pamatyti, pajausti tuos šiurpiai žalius medžių pirštus, lyg griebiančius žemę ir samanas… Sako, kadaise, senų senovėje, čia susirinkdavo raganos ir šokdavo iki paryčių... Graži paslaptis, tiesa?...
Tiesiog mėgaujamės prisilietimais. Bandėt kada padėt delną ant šlapių samanų ir švelniai švelniai paspausti? Rodos, lyg pavasario syvus pajunti, lyg gamtos gyvybė skverbtųsi pro pirštus… Ir tylu, visai visai tylu. Nė žmogaus, nė automobilio, nė paukščio. Akis į akį su mišku… Žvilgsnis lėtai klaidžioja nuo kelmo prie kelmo, o jų – gausybė, kiek gali aprėpti, stiebiasi iš žemės lyg kadais mirusių medžių sielos… Gyvųjų šaknys kreivos, susuktos, lyg skausmo perkreipti sąnariai po samanų tvarsčiais… Lėtai dėliojam žingsnius stirnų išmintu taku ir tiesiog tylim. Lai taip ir lieka…
Reda užmato kadaise alkakalnį
žymėjusio stulpo gumbą seniai nuplėštu ženklu, anąsyk kažkaip neaptikom, o juk
buvo, tikrai buvo, gal ir toks pats – be veido. Pro viršūnes šypteli saulė - tai pavasaris
pagaliau ateina iš tankmės mūsų pasitikti…
Tuoj
už proskynos pasiekiam arimo galą ir kiek apdžiūvusia žemės pluta brendam link
keliuko, kuriuo atvažiavom. Skrenda gandrai. Jau grįžo namo…
Vienišose
Buivydonių kaimo kapinaitėse guli medinis kryžius. Žemė pasiėmė. Lyg auką. O
gal – lyg naštą nuo išėjusio žmogaus pečių…
Dar
vienos mūsų Velykos 😊
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą