Brazių šeima. Kelionių istorijos: Žiedas be vieno žiedlapio

Kur jau kur, o aplink Ukmergę dvarų išlikę tikrai nemažai, ir, kas patogiausia, - juos galima aplankyti, važiuojant po rajoną ratu. Taigi, pasileidžiam Ukmergės dvarų žiedu…

Iš namų startuojam vėlai, beveik įsidienojus, ir jau kelyje susivokiu, kad greičio pedalą teks spausti kiek stipriau, mat kilometrų susuksim visai nemažai, o ir stosim ne tik dvarų žiūrėti. Pramankštinti kojas išlipam Deltuvoje – mažyčiame Ukmergės rajono miestelyje, tik tik įkopusiame į devintą savo istorijos šimtmetį. Kiek toliau nuo gatvės – irstančios dar XVI amžiuje statytos evangelikų reformatų bažnyčios sienos, kurioms nuosprendį parašė antro pasaulinio karo dienos ir naktys… Net akis išpučiam – sniego likučiai ant eglučių, ant kryžiaus, ant plytų! O kiek daug istorijos aidų, kiek daug garsių pavardžių žinojo bažnyčios skliautai, vardinti užtrukčiau…Tebūnie taip…

Miestelyje, kuris, beje caro laikais buvo pervadintas Konstantinovu, tylia ramybe spindinti katalikų bažnyčia – pora šimtmečių jaunesnė, ir jos istorija ne tokia skaudi. Aikštėje ramu, jokio šurmulio, tik vėjas, nors kadaise čia virte virė gyvenimas, pokšėjo šautuvų ir patrankų šūviai, skambėjo rusų, prancūzų, lietuvių riksmai…

Netikėtas telefono skambutis kiek išmuša iš vėžių ir sujaukia visus planus, linksmai užsišurmuliavę pamirštam navigaciją ir nuklystam net iki pat Ukmergės, gaunasi toks visai nemažas lankstas. Burbu po nosim, bet kam gi rūpi – vairuoti juk man… Kelias nekaltas, kad mes pasiklydom 😊 Taigi, pirmiausia privažiuojam Lokinės dvarvietę. Mediniai rūmai, deja, neišliko, tik svirnas, arklidės ir oficina, prie kurios griuvėsių ir stabtelim. Nelabai čia ką tepamatysi…

Bene ilgiausiai dvarą valdė Kauno iždininko Končios giminė, o geriausiu paminklu jai tapo Siesikų miestelio kapinėse pastatyta koplyčia, kurioje ilsisi fundatorių ir jų giminaičių palaikai. Vargais negalais dar išlikusiose epitafijose perskaitau Končių, Pliaterių, Daugėlų pavardes… Koplyčia, deja, irgi išgyvena ne geriausius laikus, net aš suprantu – labai labai reikia remonto.

Siesikai po žiemos, rodos, dar neatgavę kvėpavimo ir spalvų – bažnyčios bokštas nemaloniai pilkas, net dvelkia šalčiu, ne ką geriau jaučiasi ir dar nesenas Laisvės paminklas Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui. Tuoj už jo šone tiesiog ant šaligatvio plytelių guli dar viena skulptūra - jei ne vietinis alaus mėgėjas, būtume ir nepastebėję. Anas lyg saviem paporina, jog čia lyg guli sovietų nuversta ir užkasta, o atgimimo metais vėl surasta Birutės skulptūra… Nežinau, - mums nepanašu nei į Birutę, nei į dar ką nors - tiesiog gerokai apnykęs pajuodusio betono luitas… Nors, kas žino…

Siesikų pilį anapus ežero dar XIII amžiuje pastatė kunigaikščio Romunto sūnus Daumantas, kurio palikuonys Daumantai Siesickiai vietoj pilies mums paliko renesansinius rūmus. Štai ką herbe virš pilies durų reiškia iškilios raidės “DS”… Viena ausim kažkur esu girdėjęs, kad lyg veikia kiek toliau stovįs bravoras (ar spirito varykla), bet šiandieną nematyt nė gyvos dvasios, tai ir neinam arčiau. Dar XIX-ame amžiuje, dvarininko Dominyko Daugėlos laikais, Siesikų pilis garsėjo turtingomis meno dirbinių, knygų, numizmatikos, ginklų kolekcijomis, bet visai didybei ir turtams tašką padėjo II pasaulinis karas. Lyg kardu nukirto 😊

Dundam vieškeliu. Kartais – visai kaip greitkeliu, kartais, kur šlapiau, kresteli taip, kad kaulelius, rodos, perdėlioja. Bet kai kartu pamatom nuorodą į Užugirio krašto muziejų, smagumas tikrai nustumia šonan sveiką protą…

Taip smagu, taip gražu, kad nė nesusimąstom, jog čia – ne Prezidento Smetonos dvaras, o tik jo rūpesčiu 1935 m. pastatyta tuomet viena moderniausių Lietuvos pradinių mokyklų. Būtent šioje vietoje ir stovėjo A. Smetonos tėvų namai, beje, mudu su Prezidentu gimę tą pačią dieną :) Įsiamžinam, apeinam, stebimės, o tikrasis Užugirio dvaras taip ir lieka vos už poros kilometrų… Dvarų žiedas bus nepilnas… 😊Kitame ežero krante lieka ir Lėno bažnyčia, kurios didžiausiu fundatoriumi buvo Prezidentas. Ech… Štai ką reiškia neruošti namų darbų ir netyrinėti žemėlapių… :)

Stabtelim tik prie Užulėnio kapinaičių. Antkapiuose – ne viena Smetonų pavardė, o bene išraiškingiausias paminklas žymi Prezidento sūnėno lakūno Kazio Smetonos palaidojimo vietą. Užulėnio kapinėse taip pat atgulė Prezidento sesuo Julija ir brolis Ignas…

A. Smetonos keliu per Lėno mišką riedam link Taujėnų. Į dešinę nusuku bene viduryj miško, nuoroda veda link obelisko pokario partizanams. O kiek tolėliau – Vyčio apygardos partizanų vado Juozapo Krištaponio ir jo būrio vyrų žūties vieta… Pajuodęs nuo laiko kryžius, lyg užsimiršę ištirpti sniego lopinėliai ant eglių šakų ir išguldyto miško plynė visai visai šalia… Net nupurto…

Jaukus Taujėnų miesteliukas prie senojo kelio iš Ukmergės į Panevėžį, rodos, atkunta tik tuomet, kai sustojam jo centre. Iš už parduotuvės kampo išlenda beveidžiai niekada neišsiblaivantys “grifai”, pastebėkit, - jie visur tokie pat… Seneliukas vargo išvagotu veidu lėtai atsivaro bendraamžį girgždantį dviratį… Sustoja kelio remontininkai – visada taip pat murzinais kombinezonais… Tik kažkoks šviesesnis vyriškis, gal mokytojas ar buhalteris, nusišypso, kai mes draugiškai gnaibom bandeles – tokias minkštas ir storas, atsimenu, vaikystėj tokias ragaudavau Nemunaityj per atlaidus… O gal tik taip galvoju, gal kur kitur… XIX a. viduryje užsitęsusias keturių kolonų bažnyčios statybas pagaliau užbaigė Motiejus Radvila. Stogą puošia trys kolonos, visai kaip virš Vilniaus arkikatedros. Galinėje šventoriaus dalyje, kiek perskaitau akmenyje, irgi palaidotas kažkas iš Radvilų giminės…

Garsusis Taujėnų dvaras matosi iš tolo, nuo bažnyčios. Įėjimas – 6EUR vienam, bet parkas dar tikrai nykus, todėl pabūnam tik prie paradinės pusės, vidun nelendam. Sutaupom laiko ir 24 eurus 😊 Šoninėj tvoros dalyj randu plačią skylę, kaip tik žmogui, tai, jei kas norėsit įeit pigiau, kreipkitės, parodysiu 😉 Šiaip tai vasarą gal tikrai gražu - tvenkiniai, senų medžių alėjos, daug gėlynų. Taujėnų dvaro pastatas anksčiau buvo nepaprastai ilgas ir siekė net 150 metrų, bet ilgainiui dalis jo nunyko ir nebuvo atstatyta. Dar pasakojama, kad Taujėnų dvaro parke vyko už obuolių dėžę vietoj honoraro įvyko pirmasis Andriaus Mamontovo koncertas. Ar didelė ir ar skanūs buvo, reiktų klausti paties Maestro 😊

Per Albickėlius, Paąžuolius, Kurklintiškius iššokam tiesiai į Vidiškius, o visai šalia – ir Šventupės dvaras, klaidžiojom čia kažkurią murziną žiemą, nelabai ką ir pamatėm. Kai dukros įsitaiso papuozuoti tarp kolonų ir nugirsta viduj balsus, drąsiai veriam duris 😊Labinamės su šauniu moterišku kolektyvu, o vadovė Genutė Vaitkūnienė, beje, čia gimusi ir užaugusi, pasakoja visą dvarelio istoriją – ir apie autentiškas duris, ir apie ledainę, ir apie skaniausią šaltinį, ir apie pušis, tarp kurių dvarininkai Komarai kortom lošdavo… Šilta ir jauku viduj, nesinori ir išeiti… Ir atsisveikinam lyg seni bičiuliai, prižadėję būtinai parašyti apie Šventupę ir tikrai skanų šaltinio vandenį… Kaip smagu sutikti tokius šviesius žmones ir kaip gerai, kad jų dar yra – mylinčių savo kraštą ir saugančių jo istoriją… Jei skaitysit – linkėjimai šventupiečiams 😉

Kelias iki Lyduokių dvaro žemėlapyje atrodo gerokai trumpesnis nei tikrovėje. Iki svaigimo prisivingiavę, pakeliui dar sustojam Žemaitkiemyj – baisiai jau įstabi bažnyčia. Plytos - lyg persirpusios vyšnios, raudonos net iki rudumo, bet, matyt, ne itin kietos, kai kur jau byra, palikdamos tik gražiai taisyklingą skiedinio korį... Šventoriuj stiebiasi liaunas Stelmužės vaikaitis. O prie kaimo parduotuvės medžio šakose žaidžia spalvomis megzti velykiniai kiaušiniai…

Pirmąkart apie Lyduokių dvarą istorija užsimena tolimais 1499-asiais, anuomet jie priklausė Bagdonui Petkevičiui… Dar kartą pagalvokit – 1499-ieji… Tai, kas išliko iki mūsų dienų pastatyta XIX a. pabaigoje. “Privati valda” – perspėja lentelės, narve amsi juodas it anglis šuo, bet rizikuoju eiti arčiau. Sakykim taip – ūkio pastatai, ypač niekur nematytos arklidės, atrodo tikrai jaukiau. Dvaras gi tiesiog dvelkia nugyventa buitimi, ir Trispalvė prie durų, kuria norėčiau didžiuotis, - tokia pavargusi ir nusiminusi…Kažkoks keistas bokštelis, ledainė, tvenkiniai, didelis parkas – tik tylus buvusios prabangos aidas… Trūksta žmogaus, tikro šeimininko...

Miškelyje visai prieš Panevėžio greitkelį akies kampeliu įžvelgiu du kryžius – seni, betrupantys, pamiršę spalvas ir istoriją. Kiek toliau – dar porelė metalinių ir žemėn besmingąs antkapis su pavarde… Matyt, nūnai pamirštos išnykusio kaimo kapinaitės… Styro ir betono stulpelis, kažką žymėjęs ar skleidęs žinią, bet metalo detalė su užrašu seniai nulupta…

Vaitkuškio dvaro “aukso amžius” prasidėjo prieš 260 metų, kai 1764 metų kovo 24d. jį perėmė Kosakovskių giminė. Oranžerijoj augo palmės, kaktusai, agavos, dvaro teritoriją vagojo net 8 tvenkiniai ir gausybė alėjų, veikė telefono linija. O Stanislovas Kosakovskis, pasirodo, buvo neprastas fotografas, M. K. Čiurlionio muziejus ir dabar saugo išlikusius 65 jo nuotraukų albumus. 1933 metų dvaro parko apraše suskaičiuoti net 1143 medžiai! Deja, deja, viskas turi pradžią ir pabaigą – iki mūsų dienų išliko tik rūmų bokštas ir oranžerijos griuvėsiai, kuriuos apžiūrėti galima iš anksto susitarus. Bet gi vėl – nekantriems yra skylės tvorose, taigi, radęs tokią sklypo kampe, lendu arčiau. Nelabai tėra į ką žiūrėti, graudu… Na, gal bokšte įdomiau, bet oranžerijoj gėlės dar ilgai nedžiugins… Paieškau kokio užrašo ant plytų – beveidės, nežymėtos. Pėdinu atgalios.