60 puodelių kavos. Pirmoji istorija. Kuršėnai

Mes niekada nebuvome susitikę, nors tai vis tiek kažkada turėjo įvykti...

Pagaliau, pagaliau, pagaliau - aš ir Kuršėnai 😊

Kuršėnai - didžiausias Lietuvos miestas, nesantis savivaldybės centru, jame gyvena beveik 11000 žmonių. Pažintį su miestu pradedu nuo trumputės Liepų alėjos, mat čia esančiame sporto centre šaškėmis žais Kaišiadorių V. Giržado progimnazijos moksleiviai, o aš ta proga turėsiu aibę laisvo laiko 😊 Kuršėnai, kaip ir mūsų Kaišiadorys, už savo ūgtelėjimą turėtų dėkoti XIX a. nutiestam geležinkeliui į Liepoją.

Pradedu nuo bažnyčios. Kuršėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia iškilo 1933-aisiais vietoje per Pirmąjį pasaulinį karą susprogdintos senosios. Šventorių juosia ažūrinė raudonų plytų tvora. Jokio žmogaus, ir tik į suolelį atremtas dviratis lyg sako, kad viduje kažkas yra. Stumteliu vienas duris, kitas – be garso atsiveria. Žiū – koks grožis… Taip ir stoviu galvą užvertęs, nė nepliauškinu kadrų atminčiai, kol neužkalbina beišeinančios moterėlės. Arčiau prieina, kaip suprantu, klebono šeimininkė, gaudo mane gyvom akim, švelniai beveik paima už alkūnės ir veda rodyti… Ir pasakoja lyg savam – kaip, iš kur , kodėl ir kiek metų… Daug sužinau apie bažnyčią, kleboną ir bendruomenę, gal tiek nė nereikėtų, bet, matyt, moteriai reikia išsipasakot, o aš godžiai klausau…

Kiek toliau į kalniuką – senosios Kuršėnų kapinės, einu ieškot poeto, vertėjo ir pirmojo periodinio lietuviško kalendoriaus sudarytojo Lauryno Ivinskio kapo, žinau jį čia esant. Visažinis “gūglas” labai praverčia, nors iškart nedrožiu tiesiai, kiek paklaidžioju, stabtelėdamas prie įdomesnių paminklų, o tokių čia tikrai yra… Pirmas kalendorius vadinosi „Metu skajtlus ukiszkas ant metu Wieszpaties 1846 m.“ , paskui, iki pat 1864-ųjų - „Kalendorius arba metskajtlus ukiszkas“. Tuomet caro valdžia lietuvišką raštą uždraudė…

Neskubėdamas leidžiuosi į miestelio centrą, akimis gaudau nematytus akcentus – iškabas, reklamas, langus, vėjo nukedentą turgaus paviljoną… Į kanceliarines prekes net ir užsuku, labai knieti sužinoti, kas per daiktas tas “Smigolas”. Merginos už prekystalio net nusikvatoja, pasirodo, Smigolas – populiarus animacinis herojus :D Vadinasi, atsilikau, mūsų vaikystės laikais tokių negirdėjom 😊

Centrinė aikštė - simetriškai išmarginta trinkelėmis, vienišas ir kiek rūstus Ivinskio biustas lyg nulydi žvilgsniu, plakasi vėliavos… Ant Ventos kranto – kitoks nei kitur paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę… Ilgu lyg uošvės liežuvis tiltu pereinu į kitą krantą, prie Kuršėnų dvaro, bet neinu vidun, pakylu parko taku aukštyn. Kultūros centre – blanki prietema, joje kažkur girdžiu prislopintus balsus, bet kuklią A. Nykos-Niliūno parodą peržvelgiu visai vienas, niekieno netrukdomas ir nepakalbintas. Tik prieš užveriant duris pasirodo vienintelė gyva dvasia valytojos kūne, trumpai pasikalbam, net pasisakau, kas esąs ir ko klaidžioju 😊

Solidžias medinio dvaro duris praveriu lėtai, nežinodamas, ko tikėtis viduj. Leninis Kuršėnų dvaras – vienintelis Lietuvoje, kurio nuosavybės forma ir valdos beveik nesikeitė nuo XVI a. vidurio iki pat 1922 metų žemės reformos. Bilieto kainą žinau, visai visai krikščioniška, bet laikas – kur kas brangesnis. Mane pasitinka muziejininkė Alina – toks iki gelmių šviesus žmogus, kad net smagu, o kai dar prabyla visai žemaitiškai, tai tik spėk žodžius gaudyti, ne visus ir suprantu 😊 Einam per sales, mano nuostabai ir nežinojimui dar vienas siurprizas – pasirodo, čia ir kalendorių muziejus, tai vietoj bilieto pasiūlau savo asmeninius kalendoriukus, gerai, kad vis papildau piniginę 😊 Kalbamės, juokiamės, o Alina veda iš salės į salę ir vis pasakoja istorijas – ir apie dvaro laiptus, ir apie puodžius, ir apie parodas… Ir beveik už rankos išsitempusi laukan, iš stendo su stalčiukais liepia praverti “penktadienį”. Ištraukiu lapelį - ojoj, kaip man tinka – „Ne kiekvienas didelis darbas yra geras, bet kiekvienas geras darbas yra didelis“. Nusišypsau...

Grįžtu lėtai, lyg mėgaudamasis kiekvienu žingsniu. Gražu. Pabandau laimę užeit į turizmo centrą – laiptai statūs, siauri, nepatogu ir nejauku, kažkur kabinete barška kraunami indai. Ir apsisuku pusiaukelėj.

Šiauriniam miesto pakraštyj nesunkiai surandu Ringuvėnų daubą, vietinių dar vadinamą Raganos kulnimi. Mano žvilgsniu – tik apleistas karjeras, na, gal – menkas stadionas, bet visai nepanašu į raganų darbus. Ir visai jokios nuorodos, lyg ir nerūpėtų...

Kuršėnai, kaip tikras miestas, turi ir savo priemiesčius – Pavenčius ir Daugėlius. Pavenčių traukinių stotį užkaltais langais privažiuoju visai netyčia, ieškodamas Milvydų dvaro. Plienu žvilgančios bėgių juostos tolsta iki pat horizonto... Prisimenu seną Foje dainą „Paskutinis traukinys“, paklausykit kada, kai už skverno graibys visa graužiantis ilgesys...

O pajuodusiame nuo laiko Milvydų dvare ant Ventės kranto paskutinius gyvenimo metus praleido Laurynas Ivinskis, tik šiandieną niekas jo čia neprimena ir neprisimena, dar gyvus langų raižinius keičia bejausmis plastikas... Apeinu, užkalbinu grįžtančią su krepšiais pusamžę moterį, ana akimirkai nusišypso ir nieko nesakiusi pradingsta durų tamsoje. Prie automobilio manęs laukia dar dvi gyventojos ir beveik vienu balsu verkšlendamos pradeda skųsti naujai atsikėlusį kaimyną – koks jis nedoras, netvarkingas ir nemandagus... Tik po kelinto sakinio visi suprantam akimirkos šypsnį – pasirodo, moterėlės supainiojo mane su seniūnu, kurio lūkuriuoja ir kuriam norėjo pasibėdoti. Draugiškai pasijuokiam, pasilinkim gražios dienos ir iškeliauju iš kiemo, bet visai netoli, mat noriu pamatyti pėsčiųjų tiltą per Ventą, jis čia pat. Tiesą sakant, nieko įdomaus – beveidis sovietmečio palikimas, ir tiek, bet, matyt, žmonėms reikalingas, jei jau stovi nenuniokotas. Pakrantes nusėdę žvejai nė nekrusteli atsisukti, kiek parymau ir judu tolyn...

Pasirūpinęs Kuršėnų vyniotiniu, be kurio šeima prigrasino negrįžti, netyčia pamatau antikvariato iškabą ir, aišku, būtinai noriu užsukti. Deja, deja, anot liūdnos pardavėjos, – „antikvariatas pasibaigė...“. Ieškau kavos. Pirmas užkalbintas kuršėniškis nuvilia – sako, kavą perkąs degalinėj, kitur tiesiog nėra, o kava iš automato ir manęs visai negundo. Mandagus policininkų ekipažas mosteli link geltono stogo už kampo, sako, - „ten pabandykit“. Praveriu duris į prieblandą, čia tikrai yra kavos už nematytą neregėtą kainą – penkiasdešimt centukų :) Kai saldžiabalsei padavėjai pasisakau esąs šioks toks keliautojas ir rašinėtojas, mirštantis be kavos, iškart pasiūlo dvigubą. Sako, „savininkas perspėjo apie tokius lankytojus ir rašytojus...“, ir užeigos pavadinimą išlemena tokia greitakalbe, kad nieko nesuprantu... O man netyčia išsprūsta, kad esu iš Kaišiadorių, ir gražuolė supranta, kad nesu nei Užkalnis, nei Riebus katinas, aplink kurį reiktų šokinėt ir blizgint akis... 😊 Imu puodelį, padėkoju ir sėdu ant kaladės nemažos salės viduryje – taip patogiau stebėti aplinką. Kava tikrai neprasta (mat darė kaip rašytojui 😉), ko nepasakysi apie interjerą – tiesiog išgriautas seno namo vidus. Publika prie staliukų – na, sakykim, tikrai ne elitinė... 😊 Gaunu įspėjimą nefotografuoti, bet jau vėlu, man užtenka 😊 Paskutinį kadrą „padarau“ lauke ir aiškiai matau, kaip pro durų stiklą mane fotografuoja padavėja, tai štai – nuo šiol esu Kuršėnų Kapų gatvės užeigos žvaigždė... :D :D :D

Viskas. Paskutinius sykius stabteliu Daugėlių gatvėje, prie Kuršėnų evangelikų liuteronų senųjų kapinių ir bažnyčios. Nuniokoti ir pradingę kryžiai, išsitrynusios pavardės, datos – o juk kažkieno gyvenimai ir likimai... Šiandien, rašydamas, net suabejoju, ar tikrai stovėjau prie bažnyčios, gal tik pasirodė panaši į ją...? Laikas taip negailestingai trina atmintį, jeigu jos nesaugom...

Gal kas prisimenat, anuomet žadėjau pasakojimų ciklą “60 puodelių kavos” – tiek kartų paragauti kavos Lietuvos miestuose ir miesteliuose? Tebūnie šis pasakojimas pirmuoju 😊

Taip ir užrašykim – “Kava po pusė euro. Kuršėnai. 2024-04-12” 

O mes vežamės taurę ir medalius… Žinau – namo grįš mamų ir tėčių čempionai, ir taip smagu, taip gera… Tikrai - „ne kiekvienas didelis darbas yra geras, bet kiekvienas geras darbas yra didelis“.