Tikrai ne kartą ir ne du keliavome Kauno marių pakrantėmis, bet vis atrandame nepastebėtų vietų ar įstabaus grožio detalių...
Ištrūkę iš bundančio Kauno
glėbio, kiek pasimuistom prie Vaišvydavos blindažų. Trumpiausia link jų vedanti
gatvelė pasipuošusi rainu it kaimo katinas atitvaru, reiktų kažkaip šiurentis
pernykštėse žolėse vos pramintais takais, kurių čia – devynios galybės. Kažkas
nutipeno su augintiniu, kažkas ieškojo romantikos, kažkas braižė dangų meškere,
ir kiekvienas paliko savo pėdsaką... Nutariam negaišti.
Gražus piešinys ant Samylų
kultūros centro sienos priverčia trumpam stabtelėti ir nusišypsoti.
Paspėliojam, ką galėtų reikšti, bet gal kiekvienam – sava reikšmė... Gal -
raktai nuo namų, gal - raktai į sėkmę, o gal - raktai nuo užrakintos sielos...
Kai jau leidžiamės šlaitu
marių link, įgudusiu žvilgsniu šalikelėj įžvelgiu seną riboženklį. Istoriją
primena metale įspaustos raidės „SSSR – LTSR“. Kiek aukščiau – didelės lyg
tvoros grebėstų krūvos, net suabejoju – ar ne koks aptvaras, bet ne, kažkas tiesiog
suvertė į volus ir paliko.
„Lipantys iš vandens“ - Kauno
marių užlietų kaimų istorija... Medžio skulptūrų parkas Samylų įlankos
vandenyse lyg atkuria daugiau nei šešių dešimtmečių senumo įvykius, kai iš
Nemuno slėnio į krantą su ryšuliais lipo žmonės, bėgo gyvuliai, gyvūnai, o
tolumoje liko jau skendusios bažnyčios bokštas. Ant kranto su katinu sėdi Anelė
iš Dubravų kaimo, kurios pasakojamą istoriją paklausom QR kodo pagalba.
Tyliomis bangelėmis pakrante klaidžioja užlietų kaimų dvasia, netolies, ant
kalvų, snaudžia Samylų piliakalniai, ryto ramybe mėgaujasi gulbių šeima…
Iki Kadagių slėnio – geras
kelio gabalas. Atrodo, ir pasirenkam ne patį prašmatniausią, nutiestą gal
elektrinės statybos metais, mat “paragaujam” ir duobių lyg smegduobių, ir balų
per visa kelio plotį. Vis išlenda ir asfalto draiskalai, o pakelėse sušmėžuoja
stori betono stulpai – gal būta atitvarų, kas žino…
Prieš gerus 100 metų Kadagių
slėnis užėmė bene dvigubai didesnį plotą, bet po 1959-ųjų dalis Kadagyno liko
po vandeniu… Dauguma kadagių turi
labai vaizdingas lajų formas –
ir išskleistų vėduoklių, ir siaurų įvairaus aukščio kolonų. O jau oro grynumas,
rodos, semiam pilnais plaučiais! Dar prieš slėnio atnaujinimo darbus, atsimenu,
Kadagių slėnio take už kažkiek litų ar eurų buvo įsigyti vardinę tako lentą
savo įrašu. Kokių tik čia nebuvo – ir įmonės, ir mokyklos, ir visuomenininkai,
ir net jaunavedžiai pirko vardines lentas vietoje tradicinės spynos ant tilto,
taip prisidėdami prie tako išsaugojimo. Mirgėte mirgėjo! O mūsiškė spyna jau 17
metus patikimai mirksta Redos Tėvų kiemo šulinio dugne, nenukabinsit… :D Žodžiu, gražumėlis,
važiuokit ir mėgaukitės. Net prie marių, jei šlaito nebijot, nusirist galima,
va, tik atgal tai jau vargiai grįšit... 😊 Dabintos saloje vis šmėsteli mažyčiai paukščių
taškeliai, bet jų negirdėt, per toli... O anapus krante – žmogaus mirtinai
sužalotas Dabintos piliakalnis vienu belikusiu šlaitu, tiesiog anuomet žvyras
pasirodė vertingesnis už istoriją...
Kruonio elektrinės apžvalgos aikštelėj
pasilabinam su seneliais, atvežusiais čia anūkus. Žiūriu į juos ir galvoju,
kokie geri ir protingi seneliai – ne į „akropolius“ ar „burgerius“ su anūkais,
o į Lietuvą... Mums iš paskos vis keliauja baltučių kemperių trijulė, lyg nedrąsi
svajonė šmėstelėdama prieš akis tai vienoj aikštelėj, tai kitoj - niekur
neskuba, bet ir nepaleidžia... 😊
Atklystam į Nemuno slėnio
lauko ekspoziciją, įprasminusią tuos 19 kaimų, kurių jau niekuomet
neberasime ne tik kelyje, bet ir žemėlapiuose - liko tik istorijoj. Einant upės
vagą primenančiu taku, prie kaimų galima sutikti ir Kauno marių dugne pradingusius
ir esamus piliakalnius, legendomis apipintas grėsmingas Nemuno rėvas. Labai
gražu, bet ir kiek liūdna - anuomet vanduo užliejo viską aplink, gyvenimus lyg
perlauždamas perpus... Mažyčiuose stenduose-namukuose – nuotraukos, gyvenimo
marių dugne liudininkės... Kiek atokiau stovi pajuodęs nuo laiko koplytstulpis
Jonui Aisčiui ir paskendusiam Kampiškių kaimui atminti... Atrodo, seni medžiai
sako, kad būtent čia ėjo anam krante dar išlikusi senojo kelio atkarpa į
Jiezną...
Mėgaujamės laiku. Leidžiam
nenuoramai vėjui braukti veidus, bet visai neskubam - šitas laikas toks
geras... Besisupanti bangose valtis, pakrantės meldų miškai, gulbės – viskas
telpa žvilgsnyje, kai stabteli. Ech, gal per retai taip būna, skubam, lekiam
gyventi – galo nematyt...
Mažytė Viršužiglio Šv. Onos
bažnyčia, kartais dar vadinama koplyčia, - lyg senosios Kampiškių kaimo
bažnyčios, kurią pražudė išsiliejusios marios, dukra. Tokia santūri, lyg
gedinti ir visai nepanorusi puoštis... Net kryžiai languose, kurie kitur,
žiūrėk, spindi raudoniu ar auksu, - tesiog rudi, tarsi būtų kaimo pirkios
lange... Prieš tris dešimtmečius bažnyčią pastatė bendruomenė – už savus, savo
bažnyčią... Gal todėl ir mažos kapinaitės šalia pasirodo tokios tyliai liūdnos,
o rūpintojėlis virš kapo – dar labiau pavargęs...
Ieškom medžių - dvynių.
Atsimenu, anąkart, keliaudami su dukromis, neradom jokių nuorodų, tik tą patį
grybą prie stotelės 😊
Šįkart viskas – kaip ant delno, imk ir džiaukis. Medžiai – dvyniai – lyg brolis
ir sesuo, apkabinę vienas kitą. Paprastasis ąžuolas ir paprastoji pušis kartu
auga jau 150 metų, brolis, kaip ir pridera, - kiek aukštesnis, stambesnis,
saugo sesę nuo vėtrų. Dubravos miško dvyniai, apipinti gražios legendos, net pavaizduoti Samylų herbe.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą