Aidas iš marių dugno

Tikrai ne kartą ir ne du keliavome Kauno marių pakrantėmis, bet vis atrandame nepastebėtų vietų ar įstabaus grožio detalių...

Ištrūkę iš bundančio Kauno glėbio, kiek pasimuistom prie Vaišvydavos blindažų. Trumpiausia link jų vedanti gatvelė pasipuošusi rainu it kaimo katinas atitvaru, reiktų kažkaip šiurentis pernykštėse žolėse vos pramintais takais, kurių čia – devynios galybės. Kažkas nutipeno su augintiniu, kažkas ieškojo romantikos, kažkas braižė dangų meškere, ir kiekvienas paliko savo pėdsaką... Nutariam negaišti.

Gražus piešinys ant Samylų kultūros centro sienos priverčia trumpam stabtelėti ir nusišypsoti. Paspėliojam, ką galėtų reikšti, bet gal kiekvienam – sava reikšmė... Gal - raktai nuo namų, gal - raktai į sėkmę, o gal - raktai nuo užrakintos sielos...

Kai jau leidžiamės šlaitu marių link, įgudusiu žvilgsniu šalikelėj įžvelgiu seną riboženklį. Istoriją primena metale įspaustos raidės „SSSR – LTSR“. Kiek aukščiau – didelės lyg tvoros grebėstų krūvos, net suabejoju – ar ne koks aptvaras, bet ne, kažkas tiesiog suvertė į volus ir paliko.

„Lipantys iš vandens“ - Kauno marių užlietų kaimų istorija... Medžio skulptūrų parkas Samylų įlankos vandenyse lyg atkuria daugiau nei šešių dešimtmečių senumo įvykius, kai iš Nemuno slėnio į krantą su ryšuliais lipo žmonės, bėgo gyvuliai, gyvūnai, o tolumoje liko jau skendusios bažnyčios bokštas. Ant kranto su katinu sėdi Anelė iš Dubravų kaimo, kurios pasakojamą istoriją paklausom QR kodo pagalba. Tyliomis bangelėmis pakrante klaidžioja užlietų kaimų dvasia, netolies, ant kalvų, snaudžia Samylų piliakalniai, ryto ramybe mėgaujasi gulbių šeima…  

Iki Kadagių slėnio – geras kelio gabalas. Atrodo, ir pasirenkam ne patį prašmatniausią, nutiestą gal elektrinės statybos metais, mat “paragaujam” ir duobių lyg smegduobių, ir balų per visa kelio plotį. Vis išlenda ir asfalto draiskalai, o pakelėse sušmėžuoja stori betono stulpai – gal būta atitvarų, kas žino…

Prieš gerus 100 metų Kadagių slėnis užėmė bene dvigubai didesnį plotą, bet po 1959-ųjų dalis Kadagyno liko po vandeniu… Dauguma kadagių turi labai vaizdingas lajų formas – ir išskleistų vėduoklių, ir siaurų įvairaus aukščio kolonų. O jau oro grynumas, rodos, semiam pilnais plaučiais! Dar prieš slėnio atnaujinimo darbus, atsimenu, Kadagių slėnio take už kažkiek litų ar eurų buvo įsigyti vardinę tako lentą savo įrašu. Kokių tik čia nebuvo – ir įmonės, ir mokyklos, ir visuomenininkai, ir net jaunavedžiai pirko vardines lentas vietoje tradicinės spynos ant tilto, taip prisidėdami prie tako išsaugojimo. Mirgėte mirgėjo! O mūsiškė spyna jau 17 metus patikimai mirksta Redos Tėvų kiemo šulinio dugne, nenukabinsit… :D Žodžiu, gražumėlis, važiuokit ir mėgaukitės. Net prie marių, jei šlaito nebijot, nusirist galima, va, tik atgal tai jau vargiai grįšit... 😊 Dabintos saloje vis šmėsteli mažyčiai paukščių taškeliai, bet jų negirdėt, per toli... O anapus krante – žmogaus mirtinai sužalotas Dabintos piliakalnis vienu belikusiu šlaitu, tiesiog anuomet žvyras pasirodė vertingesnis už istoriją...

Kruonio elektrinės apžvalgos aikštelėj pasilabinam su seneliais, atvežusiais čia anūkus. Žiūriu į juos ir galvoju, kokie geri ir protingi seneliai – ne į „akropolius“ ar „burgerius“ su anūkais, o į Lietuvą... Mums iš paskos vis keliauja baltučių kemperių trijulė, lyg nedrąsi svajonė šmėstelėdama prieš akis tai vienoj aikštelėj, tai kitoj - niekur neskuba, bet ir nepaleidžia... 😊

Atklystam į Nemuno slėnio lauko ekspoziciją, įprasminusią  tuos 19 kaimų, kurių jau niekuomet neberasime ne tik kelyje, bet ir žemėlapiuose - liko tik istorijoj. Einant upės vagą primenančiu taku, prie kaimų galima sutikti ir Kauno marių dugne pradingusius ir esamus piliakalnius, legendomis apipintas grėsmingas Nemuno rėvas. Labai gražu, bet ir kiek liūdna - anuomet vanduo užliejo viską aplink, gyvenimus lyg perlauždamas perpus... Mažyčiuose stenduose-namukuose – nuotraukos, gyvenimo marių dugne liudininkės... Kiek atokiau stovi pajuodęs nuo laiko koplytstulpis Jonui Aisčiui ir paskendusiam Kampiškių kaimui atminti... Atrodo, seni medžiai sako, kad būtent čia ėjo anam krante dar išlikusi senojo kelio atkarpa į Jiezną...

Mėgaujamės laiku. Leidžiam nenuoramai vėjui braukti veidus, bet visai neskubam - šitas laikas toks geras... Besisupanti bangose valtis, pakrantės meldų miškai, gulbės – viskas telpa žvilgsnyje, kai stabteli. Ech, gal per retai taip būna, skubam, lekiam gyventi – galo nematyt...

Mažytė Viršužiglio Šv. Onos bažnyčia, kartais dar vadinama koplyčia, - lyg senosios Kampiškių kaimo bažnyčios, kurią pražudė išsiliejusios marios, dukra. Tokia santūri, lyg gedinti ir visai nepanorusi puoštis... Net kryžiai languose, kurie kitur, žiūrėk, spindi raudoniu ar auksu, - tesiog rudi, tarsi būtų kaimo pirkios lange... Prieš tris dešimtmečius bažnyčią pastatė bendruomenė – už savus, savo bažnyčią... Gal todėl ir mažos kapinaitės šalia pasirodo tokios tyliai liūdnos, o rūpintojėlis virš kapo – dar labiau pavargęs...

Ieškom medžių - dvynių. Atsimenu, anąkart, keliaudami su dukromis, neradom jokių nuorodų, tik tą patį grybą prie stotelės 😊 Šįkart viskas – kaip ant delno, imk ir džiaukis. Medžiai – dvyniai – lyg brolis ir sesuo, apkabinę vienas kitą. Paprastasis ąžuolas ir paprastoji pušis kartu auga jau 150 metų, brolis, kaip ir pridera, - kiek aukštesnis, stambesnis, saugo sesę nuo vėtrų. Dubravos miško dvyniai, apipinti gražios legendos, net pavaizduoti Samylų herbe.

Paskutinio puodelio kavos sustojam poilsio aikštelėje prie greitkelio į Vilnių. Reda labai nerimsta paieškot Palemono piliakalnio, vos atkalbu – lai istorikai tarpusavyj gerai išsiaiškina ir susitaria, yra ten piliakalnis ar ne, gi nelakstysim paskui kiekvieną išsakytą nuomonę, kad ir kokio garbaus profesoriaus pasakytą 😊 Kai bus aišku – užkopsim su vėliava. O dabar – kava, tyla ir žvilgsnis į vandens begalybę...

2024-04-21