„Važiuojam kavos?“
„Važiuojam!”
Kai dviese – ne taip jau labai
ir svarbu, kur važiuoti, visi keliai įdomūs 😊
Šįsyk mūsų kelionės tikslas –
Aukštadvaris ir kavos puodelis kažkurioj miestelio kavinėj. Kiek pasilepinę
greitkeliu, nusukam dešinėn ir šalikelėj pristabdau tik prie Senųjų Kietaviškių
kapinaičių. Laiko numarintus XIX a. pabaigos akmeninius paminklus lenkiškom
epitafijom pamažu gožia dabartis. Pasidairau, pasivaikštau siaurais takeliais,
akimis ieškodamas kažko įdomaus, bet – ne, ne šį kartą. Kažkur, beje, esu
skaitęs, kad būtent iš Senųjų Kietaviškių sovietmečiu buvo ištremta seniausia
Lietuvos tremtinė, rodos, sulaukusi net 108 ar 112 metų, ir dar tremtyj
nugyveno ne vienerius metus… Matyt, stipri moteris buvo…
Tuoj už visų nesuskaičiuojamų
aplink Pastrėvį tvenkinukų – Mustenių kaimas prie Sūrio upelio, ir tai visai
rimtai, joks čia ne pokštas 😊 Prie kapinaičių tvoros, beveik kalvos viršūnėj – dar iš tolo matomas vienas
didžiausių Elektrėnų savivaldybės akmenų. Tako pernykštėje susivėlusioje žolėje
nėra, tai per kapinaites nueinam tik iki patvorio, akmenį gali beveik ranka
pasiekt, bet mūsų per trumpos 😊.
Didelis tas Musteikių akmuo - beveik 3 metrų aukščio, o perimetras – dar
triskart tiek… Dairomės aplink, žvilgsnis baigiasi toli toli horizonte…
Toliau – 18 kilometrų
lietuviškų serpantinų. Visai siauručiame kelyje posūkių ir kalvelių tiek
nesveikai daug, kad net nesmagu ir tikrai nėra kada dairytis kur į pakeles,
gerai nors tiek, kad automobilių sutinkam visai mažai.
Akyse net prašviesėja, kai
kelkraštyje pamatom baltą blyną - “Semeliškės -1276”. Miestelyje buvę ne kartą
ir ne du, apie jį rašę ir prirašę po ankstesnių kelionių, bet vistiek apeinam
geresnių dienų belaukiančią cerkvę, kurioje kadais lankėsi ir A. Smetona,
tąšytų akmenų gatve nusileidžiam prie vandens malūno, paklibinam bažnyčios
šventoriaus vartų spyną. Žinau, kad bažnyčios altorius prieš pusė amžiaus
atvežė iš Žiežmarių bažnyčios, o varpas varpinėj – seniausias Lietuvoje, dar
nuo XV amžiaus. Bažnyčios rūsiuose, sako, yra išlikę palaidojimo kriptos, bet
gi nieko taip lengvai nepamatysi – viskas užrakinta…
Pagaliau – Aukštadvaris.
Stojam kiemelyje prie šv. Dominiko vienuolyno ir bažnyčios (koplyčios). Nuo
XVII amžiaus šitos sienos matė tiek, kad knygos neužtektų papasakoti – visokie
okupantai ir besikeičiančios valdžios koplyčioje buvo įkūrę ir cerkvę, ir kareivines,
ir visokias mokyklas, ir net restoraną. Šiandien vietoj vienuolyno - socialinės
globos namai ir profesinio mokymo skyrius, o koplyčioje vyksta sekmadieninės
pamaldos. Išlikę baltutėliai šventoriaus vartai lyg žvelgia į atstatytą Liackių
giminės koplyčią… Istorija po šiais skliautais paliko daugybę baltų dėmių…
Šimtmetį perkopusios Kristaus
Atsimainymo bažnyčioje lyg tęsiasi šv. Dominiko bažnyčios istorija – čia
perkelti trys altoriai, žalvarinis sietynas su 21 žvake, anuomet dominikonams
priklausiusi šventenybė – XVIII amžiaus šv. Kryžiaus relikvijorius ir Europoje leisti mišiolai. Aišku, nieko to
nepamatom – juk užrakinta, tai nors pasivaikštom aplink, stebėdamiesi
išskirtiniu bažnyčios stogo ir bokštelių grakštumu. Dėmesį patraukia ir
požeminis akmeninis dviejų vietų (???) tualetas – tupykla šventoriaus kampe, na, sutikit, - mūsų
laikmetyje nedažnai tokį pamatysi 😊
Visai miestelio gale –
įspūdingas Kartuvių kalnas. Pagonybės laikais čia buvo alkakalnis, mūsų
protėvių dievų garbinimo vieta. Caro laikais ant kalno žandarai kardavo
nepaklusnius baudžiauninkus, o 1863 metais – sukilimo dalyvius. Tų dienų aidas
seniai nuvilnijo, ir šiandien pro pušų viršūnes ramiai mėgaujamės Navos ežero
vaizdais. Lipdami žemyn dar pabandom suskaičiuoti, kiek laiptelių, bet galvos
susisuka, tai nė neklaidinsiu, patikrinsit kada nors patys 😊
Pasukam link Onuškio, ir tuoj
stojam dešinėje, prie Verknės senvagės šaltinio. Paskanauti vandens net
palaukiam eilėje, sako, - akims labai sveikas. Kas sekundę – po stiklinę tyro
it krištolas ir labai labai šalto vandens…
O tolėliau ant kalno –
senosios žydų kapinės, deja, ir čia – spyna 😊 Dešimtys, o gal ir šimtai paminklinių
akmenų mena tuos laikus, kai gausi miestelio žydų bendruomenė sėkmingai vystė
verslus ir amatus. Šiandieną šios tylios kapinės – tik menkas ano amžiaus
prisiminimas…
Aukštadvario arba Zomkelio
piliakalnyje viduramžiais stovėjo Navinpilio pilis, vėliau – Didžiojo
kunigaikščio dvaras. Pirmąkart ant jo kopėm dar 2017-aisiais, tai dabar tik
pasigrožim nuo papėdės. Pilaitės ežero vanduo saulėje spindi auksu, lyg
primindamas seną legendą apie jame nuskendusią valdovo dukrą su pilna skrynia
pinigų… Pasilepinam minutėlę atokaitoj ir mes 😊
Miestelio pietvakariuose rymo
Antanui Malevskiui priklausęs Aukštadvario dvaras. Vartai ir įvažiavimai
nukabinėti užrašais “Privati valda”, šiaip jau mes gerbiam teisę ramiai
gyventi, bet šįkart lendam arčiau, tiesiog norisi pamatyti, kurgi svečiuodavosi
ir kurdavo eiles jaunas poetas Adomas Mickevičius. Išlikę dvaro rūmai, kiek
vėliau statyti tvartas ir medinis gyvenamasis namas. Parkas tikrai laukia
geresnių dienų, o buvusios tvenkinių sistemos net ir nepamatom, gal reikėtų
paklaidžioti kur giliau.
Jau už miestelio nusukam į
pievą pasižiūrėt Aukštadvario šimtmečio ąžuolyno. Daugiau nei 100 raudonųjų ir
paprastųjų ąžuolų, simbolizuojančių lietuvių stiprybę, 2018-ųjų rudenį čia
pasodino miestelio moksleiviai. Pakalnėj, ištrūkęs iš berželių glėbio, savo
vaikaičius saugo šimtametis ąžuolas galiūnas, o pamiršta ant beržo šakos
pintinė lyg laukia pirmųjų grybų…
Grįžtam. Turgaus aikštė popiet
ištuštėjusi, lengvai randam vietą sustoti. Paklebinam seną šulinį, tokį seną,
kad jo vandeniu troškulį malšino dar Napaleono kareiviai. Mums
šiandien sekasi su spynom – net šulinys užrakintas 😊
Jūs vis laukiat nesulaukiat,
kada gi parašysiu apie kavą? 😊 Tai
jau ir rašau 😊 Pačiame miestelio centre stilingai pūpso
šokolado spalvos “Aukštadvario krautuvėlė”, sienomis suaugusi su mūrinuku,
kurio languose – stilinga fotografijų paroda. Gražiai suaugusi pora, dera abu 😊
Nemeluosiu – dar namuose pasiskaičiau, kur Aukštadvaryje gersim kavą, ir
geriausius atsiliepimus radau būtent apie “Krautuvėlę”. Viduje vietos tikrai
negausiai, didesniam būriui nė neapsisukt, saulės atokaitoj prie gatvės ilgai
nepasėdėsi, bet puiki išeitis – šešėlyje paskendęs vidinis kiemas. Tiesa,
aplinka dar tik bus graži, bet tikrai - bus. Pasisveikinu, prisistatau,
užsisakom kavos ir po kanelę. Žavi barmenė spėja ir šnektelėti, ir dirbti visus
darbus – ji ir pardavėja, ir picų kepėja, ir net kavą atneša, tiesa, ne iki
staliuko 😊 Bet gaunam po saldainį, ir tai labai
maloniai nustebina, tikrai ne visur taip… Tiesa, kodėl po skirtingą – nežinau… 😊 Reda
dar lyg ir norėtų pasimainyti, bet nesuspėja 😊 Neįprasti
raudoniu akį rėžiantys lenkiški puodeliai itin primena sovietmečiu populiarius
emaliuotus, bet iš tiesų – tikros keramikos, smagūs rankose. Va, kad būtų
lietuviški - su Aukštadvario vaizdu arba “Krautuvėlės” logotipu… Ir kava gardi,
maloniai kvepia, tikrai nesuklydom pasirinkdami… O kanelių būtinai paprašykit –
tikras malonumas perkąsti tą kiek kietą saldų paviršių ir mėgautis trapiu
pyragėliu… Neskubam – visas laikas mūsų... Pasikalbinam, matyt, tokių kaip ir
mes turistų porelę, ir žavi jauna moteris iš karto susiranda mūsų kelionių
paskyrą facebook’e. Jei skaitote – linkėjimai 😉
“Aukštadvario krautuvėlė” –
kava po 2EUR, saldainis ir kanelė. Rekomenduojam 😊
Gal pagalvosit ar net užginčysit
– kava kaip kava, ką jau ten. Bet kiekvieną kartą ji gardi tos dienos prieskoniu
ir žmogumi šalia. Ir tvirtai žinau - tikrai gardžios kavos su bet kuo
neišgersi…
Viskas prasideda mūsų širdyse.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą