Prieš beveik 100 metų tai buvo
nedidelis pušynų ramybe besimėgaujantis miestas, viliojęs puikiais pliažais,
nebrangiu pragyvenimu, gero džiazo koncertais prie miesto sodo fontano, kuriame
plaukiojo auksu spindinčios žuvys. Restoranai gundė gurmaniškomis vėžių
uodegėlėmis ir žemuogių desertu, o vienišos atostogaujančios damos merkė akis
nuotykių ieškantiems kavalieriams…
Mes ir vėl – Alytuje, mano
gimtajame mieste.
Šįkart pakeliavimą pradedam
nuo pačio miesto kraštelio, mat Alytaus aerodrome vyksta čia mus ir atviliojęs
bagažinių turgus. Vaikystėj dažnokai sėdėdavom aname Nemuno krante, nuo
skardžio valiūkiškai nukorę kojas, ir stebėdavom iš aerodromo kylančius “jakus”,
“vilgas” ar ‘kukurūznikus”. Lėktuvai braižydavo danguje visokias įmanomas ir
neįmanomas figuras, sklandytuvai ilgam dingdavo kažkur už horizonto ir tik
parašiutų kupolai lyg pienės pūkeliai ramiai leisdavosi žemėn. Viskas pasikeitė
- lėktuvai kyla ar leidžiasi visai retai, o mes net ramiam patabalavimui
kojomis dažnai nepasiliekam nė minutės… Šiandien aerodrome šurmuliuoja tik du
ne ką didesni už rimto šuns būdą lėktuvėliai, lengvai pabėgėję taku ar žole
mosteli į dangų, apsuka kelis ratus ir grįžta. Pailsi – ir vėl 😊 Rimtesni sparnai
snaudžia atviruose angaruose… Pirmas bagažinių turgaus “blynas” – be įspūdžių.
Visko, ko mums nereikia, - po truputį, kiekvieno skoniui ir kišenei. Kažkas
džiaugiasi, radęs seniai ieškotą žaislą anūkui ar pagaliau atsikratęs dar
jaunystėje skaitytomis knygomis, kažkas susiraukia, išvydęs sovietinius
ženkliukus, ar piktai dėbčioja į tvinstantį dangų. Gyvenam emocijom. Mums smagu
– susitinkam pusserę Onutę su anūke, pasilabinam kelis pažįstamus
kolekcininkus, paplepam su organizatorėm… Tik su niekuo nepasitaręs lietus
skelbia ankstyvą turgelio pabaigą.
Miškininkų gatvė, nr. 17 –
“Alita”. Gal nelabai kas žino, kad “Alitos” gamykla 1963-aisiais atsirado
vietoje vos 5 metus teveikusio linų perdirbimo fabriko. Matyt, “nepaėjo” linų
bizniukas 😉 Į
lankytojų centrą ir parduotuvę kyla masyvūs betoniniai laiptai, lipu sunkiai ir
nenoriai. Bet gerai, kad užlipu – Reda jau šiltai šnekasi su ją pasitikusia
ponia Irma. Aš juk – irgi dzūkelis, “nuog Alytaus”, tai greit randam bendrą
kalbą ir vos ne giminių – juk mano tetos vyras jau penktą dešimtį dirba
“Alitoj”. Ponia Irma vis rodo, pasakoja, siūlo, net pažada nueit ir susipažint
su mano gimine 😊 Redai
parsivežam gerą kolekcijos papildymą, o man - buvusio ilgamečio “Alitos”
direktoriaus Juozo Daukšio prisiminimų knygą. Geri ir širdzingi žmonės tie
dzūkai, sakykit, kų norit 😊
Visai netolies, Medžiotojų
gatvės vingyje, stabtelim prie Alytaus miesto senųjų žydų kapinių, kuriose buvo
laidojama dar nuo XVIII a. vidurio. Pačiame centre išlikę keliasdešimt
pakrikusių į visas puses maceivų vos vos įžiūrimais užrašais – tai ir visa anuomet
gausios Pirmojo Alytaus žydų atmintis. Užveriam vartelius, ir kiek parūdyjęs
vartų kabliukas dusliai kaukšteli, lyg padėdamas tašką… Reda dar trumpam iššoka
pasidžiaugti kažkurio alytiškio prieš namus gražiai sutvarkyta pamiške. Ech,
kad visi tokie atsakingi būtume, nereiktų nei talkų…
Jau už tilto per Nemuną,
apsuku ratą link Angelų Sargų bažnyčios. Tikrai esu vaikščiojęs po šventorių ir
kapinaites dešimtis, o gal ir šimtus kartų, tik štai istoriją apie čia
palaidotą M. K. Čiurlionio motiną, pasirodo, žinojau ne iki galo… Taigi, mūsų genijaus
motina Adelė gyveno Alytuje jo brolio Stasio šeimoje ir mirė Alytuje 1919 metų
vasarį. 1974-aisiais jos palaikus sovietinė valdžia nutarė perkelti į
Druskininkus, prie ten palaidoto vyro Konstantino, o tuščią Adelės Čiurlionienės kapavietę iki šiol
žymi medinis koplytstulpis.
Vilniaus ir Ligoninės gatvių
sankirtoje užverčiam galvas prie vieno svarbiausių senovės baltų dievų
skulptūros. Pakėlęs galvą, Patrimpas žvelgia kažkur virš senojo Alytaus naujų
stogų, iš šono man kažkodėl primindamas Don Kichoto ginklanešį Sančą Pansą. Na,
bet ne man vertinti… 😉 O
Asiliuko skulpturėlės prie policijos pastato nesurandam – ar kur pasiklydo, ar
pas savus nuėjo, nors žemėlapis rodo jį esant 😉
 |
| "Patrimpas" |
Mėgaudamiesi laiku, ateinam į
Rotušės aikštę. Rodau Redai, kur buvo ūkinių prekių, batų parduotuvės – viską
atsimenu lyg nuo vakar, pasikeitė tik detalės... O aikštėje pamažu rikiuojasi
nublizginti automobiliai, buriasi smalsautojai – sako, vidurdienį prasidės
renginys, bet koks, net paklausę nesužinom.
Sukam prie “Šimtalapės”
Tvirtovės gatvėj, tiesiai prieš pirmąją mano mokyklą. “Šimtalapė: Kavinė su
gardumynais!” – taip skambiai internete prisistato ši nedidelė šviesi kavinė
- parduotuvė. Deja, Redos norai ir lūkesčiai prie kavos pasilepinti gabalėliu burnoje
tirpstančio šimtalapio dūžta į šipulius – kavinėje jo nepjausto, labai nori
– pirk visą gabalą. Pyraigaičių, sausainukų pasirinkimas – gražus ir gausus, bet
nevilioja. Neskaniai atrodo ir vienkartiniai puodeliai (sorry, kitokių
nemačiau), o visai visai prėskai – pardavėjos abejingumas… Išėjom, kad
netrukdytume, mat telefonas “Šimtalapės” rankose – svarbiau už žmogų…
Senamiesčio skverą prisimenu
itin gerai, būtent pro jį septynerius metus rytais kulniuodavau į mokyklą, o
pavakare - namo. Prisimenu, kaip “Taikoj” anapus gatvės žiūrėdavom filmus po 10
kapeikų už seansą… Viskas tuomet buvo kitaip… Istorijos apie žydų Bokšickių
namą su liūtukais nė nežinojau, o jei ir būčiau žinojęs – juk visai jaunas
buvau, rūpėjo visai kiti dalykai…
 |
| Senamiesčio skvero voveraitė |
 |
| Namas su liūtukais |
 |
| Kino teatras "Taika" |
Antras bandymas – menininkų
kavinėje “Pušis”, priešais “Dzūkų restoraną”. Paklausite, kodėl čia? Atsakau –
būtent “Pušis” buvo arčiausiai namų, kai čia gyvenau. Kiek kartų myniau šitą
slenkstį ir prieblandoj graibiau durų rankeną, žino tik tamsa… :D O, pašėlęs
gyvenime, ar prisimeni anuos laikus…? 😉 Viskas šiandieną čia kitaip – ir erdvės,
ir kvapai, ir šviesa, ir mergaičiukė už baro… Bet “Pušis” turi kažkokio
švelnaus žavesio, nenuginčysit. Ir tos senos nutrupėjusių dažų randais
išmargintos durys galinėje sienoje – lyg savaip brangus anų dienų dvelksmas…
Užsisakom kavos, po desertą, ir kai stropi it mokinukė mergaičiukė atneša stalo
įrankius, suvokiam, kad jis bus neprastas. Už geros minutės Reda jau mėgaujasi
morkų pyragu su aštriu apelsinų padažu, aš ragauju karštą obuolių pyragą su
ledais. Kainos - tikrai katalikiškos, negąsdina :) Nesam nei maisto kritikai, nei ypatingi žinovai, bet šįkart mums – lyg
mažytė šventė akims ir skrandžiams, tikrai skanūs įspūdžiai… Norisi tempti
laiką dar, ir dar, ir dar – iki paskutinio trupinio, iki paskutinio kavos lašelio…
Žiūriu į nuotraukas (o mums maloniai leido pliauškinti, kiek širdis geidžia)
ir, rodos, lyg vėl ragaučiau tą tirpstantį burnoje pyragą… Va, gal tik tos
plastmasinės gėlės vazelėse – na, pernelyg jau pigiai ir banaliai atrodo. Bet
gerų emocijų – vistiek visas “100” 😊
Paskutinė dėlionės dalis –
apie vandenį. Iš vaikystės prisiminimų šiandieną beliko gyvas tik Upelio gatvės
pavadinimas ant namo sienos, o aš dar prisimenu amžinai čiurlenantį vandenį ir
išsilenkusias tiltukų kupras į kiemus anapus neramios vagos. Augantis miestas
upeliui nepaliko jokių šansų, sukišo į vamzdžius giliai po žeme… Tiesa, Žaliojoj
gatvėj vanduo dar gyvas, akiai čia smagiau, bet viskas visai visai kitaip. Tos
pirmykštės, kiek nevalyvos būties pėdsakų – nė ženklo. Ir net vienišas
senutėlis namelis gatvės pradžioje – toks baltai sterilus, lyg gėdytųsi praeities…
 |
| Žalioji gatvė |
 |
| Skulptūra "Pavasaris" |
 |
| Skulptūra, skirta poetui Antanui Saulynui |
Iš Kauno gatvės parduotuvės
parskuba Reda su ledais. O aš stoviu, pasirėmęs į tvorą, gatvės posūkyje matau
sinagogos kampą ir lyg… save, tempiantį kuprinę… Suspaudžia kažkur giliai viduje ir
išsikraipę Nemuno gatvės akmenys jau neatrodo tokie mieli, kaip kadaise. Rodos,
jaučiu švelnų liūdesio prisilietimą…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą