Gerų emocijų diena

Na, prisipažinkit, ar daug kam žinomas "Marmanto" turgus? Gal nelabai? 😊 O toks yra Kaune, Prūsų gatvėje, ir sekmadieniais nuo pat ankstyvo ryto čia šurmuliuoja dažnam iš mūsų nei matytas, nei girdėtas balandininkų turgus.

Mes kaip tik pataikom paskutinį mėnesio sekmadienį, kai pasidalinti naujienomis, pirkti ir parduoti susirenka ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos balandininkai. Prisipažinsiu – truputį tikėjausi nemalonaus kvapo ir balandžių keliamo triukšmo. Nieko panašaus 😊 Dar tolokai nuo vartų matau gausų būrį pusamžių vyrų ir daugybę narvų narvelių su balandžiais. Lendam vidun. Akys raibsta nuo balandžių grožio ir veislių įvairovės, kokių tik čia nėra – margiausių spalvų, gražiausių plunksnų, pūsčiausių uodegų... 

Tarp balandžių narvelyje tyliai pūpso ir trys papūgos – o gal kas susidomės? 😊 Dairomės aplink, balandininkai šypsosi, sveikinasi, kalbina. Absoliuti dauguma pirkėjų ir pardavėjų – per pusę amžiaus persiritę vyrai, sako, moteris balandininkes galima suskaičiuot ant vienos rankos pirštų, jos Lietuvoje – vos kelios. Įsikalbam su Sigitu iš Druskininkų, ir beveik pirmi jo žodžiai, pamačius mūsų susižavėjimą paukščiais – „geriau nė nebandykit“ 😊 Vyriškis balandžiais žavisi ir juos augina nuo mažens, sako, reikia ir kantrybės, ir didelio darbo, ir žinių. Į „Marmanto“ turgų atvažiuoja kaip į atlaidus 😊 Va, ir šiandien beveik dešimt balandžių pardavė, o vieną, tokį pūstauodegį, nusipirko, sako, jo namie pora laukia 😊 Balandžių auginimo tradicijos Lietuvoje skaičiuoja šimtmečius, o pasaulyje – net ir tūkstantmečius, tokie dalykai labai seni. Sigitas pasakoja, kad balandininkų tradicijos pamažu nyksta, skubantis pasaulis ir technologijos stumia žmogų toliau nuo gamtos ir paukščių. Likę tie senieji balandininkai, kurie nuo mažens... Gaila, kad taip... Palinkim jo paukščiams gero skrydžio, vyras šypsosi. 

Išeidami dar stabtelim ir atsisukam – balandžių ir juos auginančių žmonių pasaulis atrodo toks šviesus ir trapus... Tikrai, blogas žmogus negalėtų mylėti paukščio.

Vos už kelių Kauno kvartalų, Vilijampolėje, irgi sekmadieniais, vyksta vienintelis Lietuvoje akvariuminių žuvyčių turgus. Randam sunkiai, prisiglaudusį tolimiausiame Vilijampolės turgaus kamputyje, net tenka klausinėti. Du pardavėjai vyrai ir viena moteris, sako, - prikalbinta uošvio, na, ir tiek pat pirkėjų – visas turgus 😊 Gausybė vandenyje spurdančių žuvyčių akina spalvomis, kartais atrodo, tarsi į vandenį kas būtų supylęs visas vaivorykštės spalvas 😊 Atskirai gali nusipirkti akvariumo augalų, sraigių, pašarų – tik žinok, ko nori.

Pasiklausinėjam. Pasirodo, žuvytės tarpusavyje ir pykstasi, ir mušasi, bet kokių kartu gyvent nesupilsi, visai kaip žmonės. Jų kainos irgi labai skirtingos -  nuo poros iki kelių šimtų eurų.  Anot pardavėjos, žuvyčių turguje žiemą susirenka iki 20 nuolatinių šios srities žinovų, šiuo hobiu besidominčių po kelis dešimtmečius, yra susibūręs net Kauno akvariumininkų klubas.

Mums besikalbant, tėtis su mažu berniuku nusiperka vieną žuvytę – reikia matyti, kiek laimės ir džiaugsmo vaiko akyse, kai maišelis su pirkiniu atsargiai patenka į jo rankas... Maža spalvota gyvybė keliaus į naujus namus...

Paskutinis mūsų sustojimas – prie Kauno pilies. Galėčiau ilgai, su skaičių ir įvykių vardijimu, rašyti apie jos istoriją, bet gi viską, būdami žingeidūs, rasit internete 😊 Imkit ir nuvažiuokit, tiesiog pabūkit viduje, ypač smagu, jei nedaug žmonių. Užlipkit tais tūkstančių kojų nuzulintais laiptais, palieskit šimtametes laiko trupinamas plytas... Užsimerkit ir pasvajokit... Lyg sustojusio laiko pilyje...