Pabūti istorijos dalimi

Girdžiu garsiai grojant radiją. Reiškia, viduje yra žmogus, ir jam viskas gerai, jei jau klauso 😊 Mudu su Emilija Marija stovim prie išlikusio Jiezno dvaro malūno, kuriame gyvena Vytautas Gusas. Viduje esam buvę, tuomet ilgai kalbėjomės ir klausėm begaliniai įdomaus Vytauto pasakojimo apie Jiezno dvarą, kurį jis taip myli ir kurio istoriją puoselėja... Šiandien netrukdysim, bet jei esat žingeidūs ir turit laiko klausyti, pabelskit į  pono Vytauto duris, nenusivilsit...

Grįžtam prie bažnyčios. Ją XVII a. pastatė dvaro savininkai Pacai, kurių palaikai ilsisi po bažnyčia įrengtame mauzoliejuje. Sienos akina pieno baltumu. Suskamba varpai – netrukus sekmadienio pamaldos. Virš fasado langų esančioje nišoje lyg kažko trūktų – gal skulptūros, gal paveikslo... Viduje visai vėsu, pamažu renkasi tikintieji, kažkas jau garsiai meldžiasi. Pabūnam. Akį traukia neįprastai ištapyti bažnyčios skliautai ir virš altoriaus pakibusi saulė. Gaudau kiekvieną smulkmeną, man viskas įdomu, bet neužtrunkam, žmonių kiekvieną minutę vis daugiau ir daugiau, tuoj prasidės...

Plačiame šventoriuje kažkada buvo kapinės, dar belikę tik keli kunigų antkapiai. Bažnyčios rytinėje sienoje - vos įžiūrimas lotyniškas užrašas, kuris skelbia:

„G (eriausiam) D (idžiausiam) D (ievui) Garbingajai (Dievo) Motinai Marijai ir visiems šventiesiems, šventojo Mykolo arkangelo, angelų vadovo vardu ši garbingoji Jiezno bažnyčia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos vicekanclerio Pono STEPONO PACO kadaise buvo išvaduota iš erezijos. Vėliau jo palikuonio (sūnaus) vyriausiojo L. D. Kunigaikštijos kanclerio Garbingiausio ir Šviesiausio Pono KRISTUPO PACO buvo pastatyta (išmūryta) ir apdovanota. Pagaliau Klemensui X esant Šventuoju Tėvu, viešpataujant Lenkijos karaliui ir LDK valdovui Šviesiausiajam Mykolui Kaributui, Vilniaus vyskupo Garbingiausio ir Šviesiausio Pono ALEKSANDRO SAPIEGOS iš Macejevo autoritetu ši bažnyčia Žemaičių vyskupo Garb. ir Švies. Pono KAZIMIERO PACO buvo pakonsekruota ir atiduota (Dievo kultui). Rugpjūčio 17 diena 1670 Viešpaties metai.”

Negalvokit, kad laisvai “kertu” lotyniškai, tiesiog ten pat yra graži lentelė su lietuvišku tekstu 😊 Taigi, bažnyčiai jau visai greit  - 353 metai…

Senosiose Jiezno kapinėse prie vieškelio į Kalvius pradėta laidoti prieš pustrečio šimto metų, panaikinus senąsias prie bažnyčios. Beje, namo šituo keliu nevažiuokit, bent kiek anksčiau buvo gerokai išmaltų vietų. Stojam prie akmeninės tvoros ir plačiu taku žengiam link Šv.Kryžiaus koplyčios, nežinau, nei kam ji buvo pastatyta, nei kuomet naudojama. Šiandien pro užrakintų durų plyšį viduje bematau tik lentų krūvą… 

Aplink koplyčią gausu senų antkapių, kai kurių epitafijas jau sunku ir perskaityti… O juk čia palaidoti daug kilmingų žmonių, mat anuomet prabangūs ir svetingi Pacų rūmai sulaukdavo daug svečių, be to, per miestelį ėjo kelias iš Vilniaus į Gardiną. Kunigai, gydytojai, teisėjai, dvarininkai ir sukilėliai atgulė šalia paprastų kaimo žmonių, o jų gyvenimų prisiminimus ištrynė laikas… Istorikai rašo, kad amžinąjį atilsį čia rado  Abiejų Tautų Respublikos karaliaus rūmų šambelionas Ignacijus Voicechovskis, Jiezno notaras ir rotmistras Dominykas Volkas, Kauno iždininkas Martynas Margevičius, net  Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio šambelionas ir iždininkas Apolinaras Moravskis… 

Keli žingsniai link šiaurinės tvoros – Lietuvos savanorių kapai, juk būtent miestelio apylinkėse 1919-ųjų žiemą vyko nuožmūs mūšiai už nepriklausomybę. Gražiai sutvarkyti, prižiūrimi, na, gal žolė jau kiek per aukšta, tik tie bevardžiai kryžiai – čia jau mūsų skausmas - pamiršom, nesuspėjom… Gaila, labai gaila.

Kiek užtrunkam gražiai sutvarkytoj ežero pakrantėj. Yra tokia graži legenda, kaip atsirado Jiezno miestelio pavadinimas. Matuojant ežero gylį, vis niekaip nepasiekdavo dugno, ir kai pagaliau pavyko, kažkas sušuko – “Есть дно!” („Yra dugnas!“). Taip ir liko Jieznu ir ežeras, ir miestelis… Nuo prieplaukos stebim, kaip šimtamečių liepų apglėbtu taku pasilepinti saule jau ateina vienas kitas miestelėnas. Gražus šitas žodis, toks senoviškas, tiesa? 😊

Gatvės vingyje už krūmokšnių slepiasi dvaro kumetyno griuvėsiai. Spėju, prieš šimtmečius atrodė visai gražiai, nes net pabirusių plytų sienojai tikrai išvaizdūs. Atsidūstu ir nuraminu save – taip, matyt, ir liks…

Saulės nutviekstoj miestelio aikštėj – tuščia ir tylu. Senuose žydų prekybininkų namuose aplink ją –visai kitokie pokalbiai, kitokie vardai ir gyvenimai... Priglaudžiu ranką prie trijų kalavijų - paminklo trims savanorių kartoms. Nuleisti kalavijai primena, kad būtume pasiruošę bet kurią akimirką pakelti ginklus ir ginti nepriklausomybę... Jeigu prireiktų. O mums už nugarų – Pacų suoliukas ir batai, papuošti didikų herbu. Tarsi kviečia – ateik, prisėsk, pasimatuok mūsų batus ir nors akimirką pabūk istorijos dalimi...

Paskutinįsyk stabtelim kelyje namo, tuoj už Kašonių. Nuoroda veda į kunigo Prano Bieliausko tėviškę, anksčiau vis nerasdavom laiko. Keliukas tuoj pat pranyksta žolėse, kiek padvejoję, lėtai braunamės pirmyn. Deja, kunigo tėviškės vietoj – tik stendas, atminimo akmuo ir senutėlis šulinys po ąžuolu. 

Kas žino, gal ir kunigas, užrašęs ir palikęs mums daugiau kaip 3000 liaudies dainų, malšino troškulį jo vandeniu... Delnu nubraukiu bręstančias varpas. Kvepia vasara, tikra lietuviška vasara, visai kaip vaikystėj...