Apie laiką

Senas senutėlis Sekionių kaimas, pasislėpęs pušynuose Nemuno kilpoje, savo gyvavimo metus skaičiuoja nuo XVI amžiaus. Kas žino, gal ir dar senesnis, mat Sekionių ąžuolas, augantis kaimo kapinaitėse, ko gero, jau atšventęs ir 700-ąjį savo gimtadienį. Tyliai sudejuoja retai praveriami kapinių varteliai. Ąžuolas, kurio kamienas - daugiau nei 7 metrų apimties, savo šakomis lyg saugo kadais čia atgulusius. Tarsi gyvas tiltas tarp praeities ir dabarties… Vos kelios prižiūrimos kapavietės… Senus kryžius be gailesčio kremta laikas, net akmuo ir metalas – bejėgiai…  Krapštau samanų apnašas, bandau perskaityti – “Če silsisi kunas Miko Kuklavičio…” Prie kiek jaunesnio ąžuolo kamieno prikaltas Nukryžiuotasis, matyt, nuo nuvirtusio kryžiaus… Dar kartą neskubėdami apeinam ąžuolą, lyg atsisveikindami, bet labai tikiu – iki kito karto…

Kiek liūdna…

Gegužinės bažnyčios paslaptys

Tiksliai nėra žinoma, kada buvo pastatyta pirmoji Gegužinės bažnyčia, mat dalis Vilniaus vyskupijos archyvo negrįžtamai pranyko istorijos verpetuose, tačiau dauguma istorikų vieningai sutaria, kad pirmoji bažnyčia atsirado XVa. pabaigoje, maždaug 1494-1500-aisiais metais, o ir sugretinami faktai liudija tą patį.

Stovim prie pilkšvo medinio kryžiaus, apsupto pusamžių medžių, kiek atokiau nuo asfalto juostos į Gegužinę. Kažkur čia ir stovėjo pirmoji Gegužinės bažnyčia, kurią, leidus vyskupui Adalbertui Taborui, Beržės upelio ir Neries santakoje pastatydino LDK didikas, Trakų vaivada, Gegužinės dvaro savininkas Grigalius Stanislovaitis Astikas ir jo žmona  Aleksandra Svirskytė-Astikienė. Nelikę nė akmens, tik atmintis, todėl norom nenorom grįžtam prie istorijos. 

1655 m. Rusijos invazijos metu, bažnyčia sudegino Zaporožės kazokai ir totoriai, ir ne vieną dešimtmetį tikintieji statė pašiūrės tipo bažnytėles („šopas“), kol pagaliau,  maždaug 1680 m., kunigas Povilas Toločka pirmosios bažnyčios šventoriuje pastatė antrąją bažnyčią. Tuomet prasidėjo  tikra Santa Barbara – iki galo dar nepabaigtą statyti bažnyčią  tuometinis Gegužinės dvaro savininkas generolas-majoras Ernestas Korfas tiesiog pavogė ir savavališkai perkėlė į savo žemę. Perkėlė taip, kad nepadėjo nei skundai, nei teismai, ir 1735 m. kaime atsirado dvi bažnyčios - kunigas Stanislovas Mykolas Šiukšta pirmosios bažnyčios vietoje vėl pastatė bažnyčią, jau trečiąją kaimo istorijoj. Prie abiejų bažnyčių veikė parapinės kapinės, didesnė bažnyčia būdavo naudojama per šventes, mažesnė – paprastomis dienomis. Rusų-prancūzų karo metu abi bažnyčios buvo nuniokotos, išplėštos, ir XIX a. viduryje antrosios bažnyčios vietoje kunigas Matas Miksevičius pastatė ketvirtąją Gegužinės bažnyčią. Statybų fundatoriais buvo dvarininkai Zaleskiai, paaukoję 500 sidabro rublių. Ketvirtosios ir antrosios bažnyčios vietą dabartinėse Senosios Gegužinės kapinių centre žymi juodo granito stela.

Visai siauras beveik žolėse beišnykstąs keliuko siūlas gundo sukti tiesiai į Gegužinę, bet šįsyk pasirenkam kur kas saugiau atrodantį asfaltą, kilpa nedidelė.

Dabartinė, penktoji Gegužinės bažnyčia stovi  LDK didiko Jono Glebavičiaus kažkada funduotoje žemėje Bošės upelio ir Neries santakoje. Jos statyba užtruko net 23 metus, nuo 1909 iki 1932 metų, bet tuomet ji buvo tik pašventinta, o 1938 metais ją konsekravo tuometis Kaišiadorių vyskupas J. Kukta. Dar daugiau painiavos, pamačius skaičius virš bažnyčios durų – “1909-1936”, bet šie metai gal atsirado dėl to, kad būtent tuomet dailininkai Jakševičiai pastatė altorius, beje, vienam iš jų tai buvo paskutinis, lyg atsisveikinimo, darbas…

Lėtai vaikštom po šventorių. Tuščia ir tylu. Tašytų akmenų bažnyčių Lietuvoje tikrai nėra daug, tiesiog mėgaujamės jos grožiu. Laiko nugludinti sienų akmenys gal mena visus bažnyčios klaidžiojimus ir vargus, tačiau, kaip bebūtų, visus jos istorijos vingius lėmė žmonės. Kažkada mums teko didelė laimė pažinti bažnyčią labai labai artimai – vaikščiojom už altoriaus, lipom net į pastogę, kur slėpėsi pokario metų partizanai, vartėm prieškario archyvų knygas… Istorija tęsiasi… 

2023-06-18

Trumpa vienos sienos istorija

Dabartinės Lietuvos teritorijoje yra tik du miestai, kurie turėjo arba tebeturi iki šiol tebestovinčias miesto gynybines sienas, tai – Vilnius ir Kaunas. Pačiame šiuolaikinio Kauno centre, visai prie Kauno valstybinio muzikinio teatro slepiasi nedidelis, bet labai svarbus miesto istorijos gabalėlis - tai, kas liko iš Kauno gynybinių įtvirtinimų – Malūnininko bokštas ir miesto sienos liekanos.Trečioji Kauno miesto gynybinė siena, prie kurios likučių esu, pastatyta XVI-XVII a. sandūroje. Ši miesto gynybinė dalis vadinta "Totorių vartai" arba "Skitų vartai," nes už sienos driekėsi totorių gyvenamas kvartalas. Jos šiaurinė dalis ir antrasis bokštas nugriauti prieš 130 metų, statant gubernijos pašto-telegrafo kontorą. Išlikęs pietinis (Malūnininko) bokštas – raudonų plytų mūro, apvalus, dviejų aukštų.

Pirmas aukštas buvo naudojamas šaunamų ginklų sandėliavimui. Į antrą aukštą veda mediniai laiptai. Visu antrojo aukšto perimetru beveik tolygiai išdėstyta net 17 šaudymo angų. Bokšto skersmuo išorėje – kiek daugiau nei 7 metrai, viduje – 5,67 m, aukštis iki stogo – 9 m. Sienų storis pirmame aukšte - 83 centimetrai, antrame – 68 centimetrai. Iki XIX a. pabaigoje išliko nedidelis gynybinės miesto sienos fragmentas ir vienas iš dviejų bokštų. XIX a. pabaigoje, norėdama išsaugoti istorinį paveldą, carinė Kauno miesto dūma nusprendė pavesti jo priežiūrą šalia esančio sklypo savininkui bajorui P. Tomaševskiui, kuris ėmėsi globoti griūvantį sienos bokštelį ir jame įrengė dirbtuves. Per daugelį metų bokštelio paskirtis kito, tačiau autentiška jo forma išliko iki šių dienų. Dabar čia – mažytė jauki kavinukė, deja, laikas pernelyg ankstyvas, ir negaliu pasimėgauti kavos puodeliu…

Lėtai einu palei sieną, delnu braukdamas per šiurkčias šimtametes plytas. Po kojomis šanbžda akmenukai. Pavėsis. Sunku patikėti, kad dabartiniame Muzikinio teatro sodelyje anuomet irgi buvo miesto kapinės… Paskui viskas tarsi apsivertė – ši vieta tapo miestiečių vasaros pramogų epicentru. Dabar – vėl kitaip…

Dar vienas bokštas, kur kas naujesnio architektūros stiliaus, tarsi užbaigia byrančią sieną. Kam jis buvo skirtas ir ar naudojamas, nesuprantu, tik esu matęs ano amžiaus vidurio nuotraukas – bokštas jau buvo… Deja, jam jau irgi reikia pagalbos…

2018 m. vasarą, rekonstruojant Laisvės alėją, ties buvusia miesto siena vienas po kito rasti net du lobiai - keli šimtai žalvarinių monetų, datuojamų XVI a. antrąja puse. Tuometiniame užmiestyje, tuoj už miesto sienos, slepiamas nakties šydo, kas nors užkasė pinigėlius „juodai dienai“, kuri taip ir neišaušo…

Už Alytaus kaimo

Argi Alytus – kaimas? Gal gerokai nustebsite, bet kaimas tokiu pavadinimu tikrai yra, vos už 2 kilometrų nuo Alytaus miesto centro, abipus senojo plento į Merkinę. Kaimas naujų statybų grožiu niekuo nenusileidžia miestui, tik gatvelės gal kiek siauresnės, ir truputį užtrunkam, kol išvairuoju į kraštinę sodų bendrijos “Nemunas” gatvelę. Sustojam prie dailaus namelio Kūdros gatvėje, beveik pačiame jos gale. Objektas, dėl kurio čia atsibeldėm, yra kažkur netoliese. Viename iš kiemų pamatęs vyriškį, išsiropščiu iš busiuko, pasilabinu ir klausiu – “kur gi čia Moterties tunelis?” Pasirodo, pataikom į dešimtuką – takas link tunelio nuvingiuoja kaip tik už kiemo. Šeimininkai Irena ir Stanislovas Buškevičiai savo svetingumu – “cikrų cikriausi” dzūkai. Spėjam apžiūrėt ir vištukes, ir triušiukus, ir kalakutus, ir nuo vaikystės Stanislovo taip mylimus balandžius. O kiek šnekos…! Ir net kai leidžiamės taku tolyn, ponia Irena pavymui dar ir dar kartą pasakoja, kaip saugiai nueit iki Moterties… 😊 “Cikri” dzūkai, ”nuo dūšios”…

O visa istorija, dėl kurios mes esam čia, prasidėjo XIX a. pabaigoje. Stiprinant vakarinę Rusijos imperijos sieną, buvo įtvirtinami miestai prie Nemuno – Kaunas, Alytus, Gardinas, o susisiekimui tarp karinių įgulų buvo plėtojamas geležinkelių tinklas. Taigi, 1895 m. buvo nutiesta geležinkelio magistralės Sankt Peterbugas – Varšuva atšaka nuo Varėnos stoties iki Poteronių Alytaus rajone, vienoj iš ankstesnių kelionių ten išlikusį stoties pastatą su atstatytu užtvaru mes matėm ir įamžinom. Tiesiant geležinkelį nuo Poteronių stoties iki geležinkelio tilto per Nemuną Alytuje, Muiželėnų miške teko pastatytį pralaidą Moterties upeliui. Beveik 62 metrų ilgio ir 3 metrų pločio tunelis ir net jo dugnas sumūrytas iš grubiai tašytų akmenų, o skliautai – iš geltonų plytų. 1899 metų spalio 15 dieną virš tunelio pradundėjo pirmasis traukinys… Ši geležinkelio linija gyvavo mažiau nei tris dešimtmečius (1899 - 1927), tačiau be jos vargu ar būtų išaugę šiandieniniai Dzūkijos miestai Alytus ir Varėna…

Nusileidę stačiu šlaitu, lendam į tamsą. Moterties srovė visai nestipri, bet būkit atsargūs – per visą tunelio ilgį yra net 10 tamsoje nelabai įžiūrimų slenksčių, griūti ir susižeisti – vieni niekai. Tarpai tarp sienų akmenų puošiasi šlapiomis samanomis, po kojomis sunkiasi geležingi šaltiniai, vanduo garma, šniokščia, krisdamas slenksčiais. Vėsu ir visiškai tamsu, tačiau smalsumas stumia eiti į priekį, į šviesą. Visai nesijaučia, tačiau aukščių lygis tunelio galuose – net du metrai. Pagaliau mes vakariniame tunelio šlaite. Atsisuku - skliauto sąvariniame akmenyje iškalti skaičiai 1897. Paskutinis skaičius – labai neaiškus, lyg taisytas iš šešeto, matyt, tunelio statytojai nespėjo laiku, nors jiems atlyginimus mokėjo auksiniais caro rubliais… Grįžtam, šįkart jau drąsiau pasidairydami, pačiupinėdami sienų akmenis. Smagus trumpas nuotykis. Kai šviesoje atsisuku atgal, tunelis jau neatrodo toks paslaptingas ir bauginantis… Atgal į viršų pakylam kitu, nuožulnesniu šlaitu. Visai šalia tako – metų naštos neatlaikiusi atraminė šlaito sutvirtinimo siena, o pačiame viršuje – vandens surinkimo šulinys… Visos paslaptys nutekėjo į Motertį…

Moterties tunelis

Moterties tunelis

Moterties tunelis

Moterties tunelis

Moterties tunelis

Moterties tunelis

Moterties tunelis

Moterties tunelis

Moterties tunelis

Moterties tunelis

Moterties tunelis

Moterties tunelis

Moterties tunelis

Stovim ant buvusio geležinkelio Alytus-Varėna pylimo, žvilgsnis nubėga tolyn, kol atsimuša į miško žalumą. Sako, dabar čia – puiki trasa dviratininkų žygiams per Dzūkiją, iki pat Varėnos. Viskas pasikeitė, ir traukinių mieste visai nebeliko – prieš 39 metus, 1984 m. birželio 20 d. 18 val. 17 min. iš senosios Alytaus geležinkelio stoties išvyko paskutinis keleivinis traukinys…

Geležinkelio istorija baigėsi.

Geležinkelio Varėna-Alytus pylimas

O sugrįžę į Irenos ir Stanislovo kiemą dar vaišinamės saldainiais. Ir šnekamės taip, lyg būtume pažįstami visą šimtą metų – šiltai šiltai, “kap moka cik dzūkai”… 😊

Jaukus vieno nuotykio vakaras, ir mes visai neskubam namo. Sako, kartais užtenka pereiti kelią, kad pamatytum saulėlydį iš naujo… Beje, su žmonėmis – irgi taip 😊

Alytus

Raižiai

Butrimonys

Butrimonys

Butrimonys

Butrimonys

Butrimonys

Butrimonių Išganytojo bažnyčia (1926)

2023-06-04