Argi Alytus – kaimas? Gal gerokai nustebsite, bet kaimas
tokiu pavadinimu tikrai yra, vos už 2 kilometrų nuo Alytaus miesto centro,
abipus senojo plento į Merkinę. Kaimas naujų statybų grožiu niekuo
nenusileidžia miestui, tik gatvelės gal kiek siauresnės, ir truputį užtrunkam,
kol išvairuoju į kraštinę sodų bendrijos “Nemunas” gatvelę. Sustojam prie
dailaus namelio Kūdros gatvėje, beveik pačiame jos gale. Objektas, dėl kurio
čia atsibeldėm, yra kažkur netoliese. Viename iš kiemų pamatęs vyriškį,
išsiropščiu iš busiuko, pasilabinu ir klausiu – “kur gi čia Moterties tunelis?”
Pasirodo, pataikom į dešimtuką – takas link tunelio nuvingiuoja kaip tik už
kiemo. Šeimininkai Irena ir Stanislovas Buškevičiai savo svetingumu – “cikrų
cikriausi” dzūkai. Spėjam apžiūrėt ir vištukes, ir triušiukus, ir kalakutus, ir
nuo vaikystės Stanislovo taip mylimus balandžius. O kiek šnekos…! Ir net kai
leidžiamės taku tolyn, ponia Irena pavymui dar ir dar kartą pasakoja, kaip
saugiai nueit iki Moterties… 😊 “Cikri” dzūkai, ”nuo
dūšios”…
O visa istorija, dėl kurios mes esam čia, prasidėjo XIX a.
pabaigoje. Stiprinant vakarinę Rusijos imperijos sieną, buvo įtvirtinami
miestai prie Nemuno – Kaunas, Alytus, Gardinas, o susisiekimui tarp karinių
įgulų buvo plėtojamas geležinkelių tinklas. Taigi, 1895 m. buvo nutiesta
geležinkelio magistralės Sankt Peterbugas – Varšuva atšaka nuo Varėnos stoties
iki Poteronių Alytaus rajone, vienoj iš ankstesnių kelionių ten išlikusį
stoties pastatą su atstatytu užtvaru mes matėm ir įamžinom. Tiesiant
geležinkelį nuo Poteronių stoties iki geležinkelio tilto per Nemuną Alytuje,
Muiželėnų miške teko pastatytį pralaidą Moterties upeliui. Beveik 62 metrų
ilgio ir 3 metrų pločio tunelis ir net jo dugnas sumūrytas iš grubiai tašytų
akmenų, o skliautai – iš geltonų plytų. 1899 metų spalio 15 dieną virš tunelio
pradundėjo pirmasis traukinys… Ši geležinkelio linija gyvavo mažiau nei tris
dešimtmečius (1899 - 1927), tačiau be jos vargu ar būtų išaugę šiandieniniai Dzūkijos
miestai Alytus ir Varėna…
Nusileidę stačiu šlaitu, lendam į tamsą. Moterties srovė
visai nestipri, bet būkit atsargūs – per visą tunelio ilgį yra net 10 tamsoje
nelabai įžiūrimų slenksčių, griūti ir susižeisti – vieni niekai. Tarpai tarp
sienų akmenų puošiasi šlapiomis samanomis, po kojomis sunkiasi geležingi
šaltiniai, vanduo garma, šniokščia, krisdamas slenksčiais. Vėsu ir visiškai
tamsu, tačiau smalsumas stumia eiti į priekį, į šviesą. Visai nesijaučia,
tačiau aukščių lygis tunelio galuose – net du metrai. Pagaliau mes vakariniame
tunelio šlaite. Atsisuku - skliauto sąvariniame akmenyje iškalti skaičiai 1897.
Paskutinis skaičius – labai neaiškus, lyg taisytas iš šešeto, matyt, tunelio
statytojai nespėjo laiku, nors jiems atlyginimus mokėjo auksiniais caro
rubliais… Grįžtam, šįkart jau drąsiau pasidairydami, pačiupinėdami sienų
akmenis. Smagus trumpas nuotykis. Kai šviesoje atsisuku atgal, tunelis jau
neatrodo toks paslaptingas ir bauginantis… Atgal į viršų pakylam kitu,
nuožulnesniu šlaitu. Visai šalia tako – metų naštos neatlaikiusi atraminė
šlaito sutvirtinimo siena, o pačiame viršuje – vandens surinkimo šulinys… Visos
paslaptys nutekėjo į Motertį…
 |
| Moterties tunelis |
 |
| Moterties tunelis |
 |
| Moterties tunelis |
 |
| Moterties tunelis |
 |
| Moterties tunelis |
 |
| Moterties tunelis |
 |
| Moterties tunelis |
 |
| Moterties tunelis |
 |
| Moterties tunelis |
 |
| Moterties tunelis |
 |
| Moterties tunelis |
 |
| Moterties tunelis |
 |
| Moterties tunelis |
Stovim ant buvusio geležinkelio Alytus-Varėna pylimo,
žvilgsnis nubėga tolyn, kol atsimuša į miško žalumą. Sako, dabar čia – puiki
trasa dviratininkų žygiams per Dzūkiją, iki pat Varėnos. Viskas pasikeitė, ir
traukinių mieste visai nebeliko – prieš 39 metus, 1984 m. birželio 20 d. 18
val. 17 min. iš senosios Alytaus geležinkelio stoties išvyko paskutinis
keleivinis traukinys…
Geležinkelio istorija baigėsi.
 |
| Geležinkelio Varėna-Alytus pylimas |
O sugrįžę į Irenos ir Stanislovo kiemą dar vaišinamės
saldainiais. Ir šnekamės taip, lyg būtume pažįstami visą šimtą metų – šiltai
šiltai, “kap moka cik dzūkai”… 😊
Jaukus vieno nuotykio vakaras, ir mes visai
neskubam namo. Sako, kartais užtenka pereiti kelią, kad
pamatytum saulėlydį iš naujo… Beje, su žmonėmis – irgi taip 😊
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą