Takais, kuriuos saugom

Vakarėja. Mudu patraukiam visai į rajono pakraštį, aplankyti Redos senelių ir prosenelių kapų. Sukam ne tiesiausiu keliu, o visai siaurais kaimo keliukais, palikdami už savęs nesisklaidantį dulkių rūką. Tuoj už Švenčiaus ežero, kažkelintam vingyj, stojam prie pakelės kaštono, pusamžis medis lyg apkabinęs globoja po juo besitiebiantį dar liauną ąžuoliuką. Kaštonas žymi Redos senelio žūties vietą... Patylim minutėlę...

Redos atmintyje išlikę Vaitkūnų kaimo namai, pavardės, vaikystės takeliai, žaidimų paslaptys. Tik... tų senųjų namų ir žmonių jau seniai nebėra, viskas kitaip. Kažkur laike pradingo zuikis, kurio pyragu po vakarais vaišindavo močiutė, languose užgeso paskutinės šviesos, nebegirgžda sena šulinio svirtis…

Po valandėlės traukiam link Gedanonių kalvos. Gedanonių apylinkių žmonės mena, kad XIX a. pabaigoje ant kalvos caro armijos kariai "zimagorai" kariniams tikslams įrengė medinį bokštą – "majaką". Užlipam nykstančiais laiptais, užsikariam į apžvalgos bokštą, tačiau bemaž nieko nematyti – horizontą gožia peraugusių pušų viršūnės... 

Beveik jau išnykęs senasis Gedanonių kaimas tyliai snaudžia aukščiausioje Dzūkų aukštumos vietoje.  Pavadinimą kaimas gavęs nuo žodžių „gedoti“, „gedėti“ – „sielvartauti“, nes beveik visi jo žmonės išmirė Didžiojo maro metais. Daugybę buvusių sodybų mena tik akmenų pamatai, pasislėpę po tingiai vėjo šiurenamų žolynų kuokštais… Kapinaitėse kaimo gale – vos kelios prižiūrimos kapavietės, viską pasiglemžė laikas...

Artimiausias miškelis – jau Vilniaus apskritis, Mergiškių gamtinis rezervatas. Užgriebiam tik seno pritilusio miško kampelį. Bet čia tikrai graži ramybė, nuvažiuokit kada. Proskynoj praskubam kryžių, tenka grįžti. Juodas Polesės palivarko Čigonės kryžius mena ano amžiaus pradžią, nelaimingą Užuguosčio bažnyčios fundatoriaus bajoro Žižnevskio ir jo čigonės žmonos santuoką...

Visai Gelionių kalvos pašonėj, prie pat miško keliuko – apvali kaip mėnulis Gelionių duobė, labai primenanti apvalaus krateriuko formą. Po žalių dumblių kilimu duobė slepia savo paslaptis, kaimo žmonės nuo seno kalba, kad čia kitados yra prasmegusi bažnyčia, naktimis girdėti šunų lojimas ir nepakrikštytų vaikų verksmai, vandens pliuškenimas, tarsi kažkas norėtų išplaukti...

Ant Gelionių kalvos tarp Polesės ir Antaveršio kaimų yra įsikūrusi Lietuvos kariuomenė, sauganti mūsų oro erdvę. Objekto maloniai prašoma nefotografuoti, stengiamės, bet tas keistas kupolas, geru oru matomas net iš Pivašiūnų ar Birštono, vis papuola į kadrą 😊 Beje, Gelionių kalva – antra pagal aukštį Dzūkų aukštumoje, Aukštadvario kalvyne. Už didelio lyg milžino stalas akmens – takas link Antaveršio duobės, kurios nė kraštų, nė galo nematyt – tikra pelkė, apipinta legendomis.

Prie Guostės upelio išsiplėtojęs Rodomislės dvaras – privati nuosavybė, kurią mes gerbiam ir nelendam artyn. Dvaras bent jau viešojoj erdvėj kažkodėl istorijos neturi, bandau kapstyti – niekur nieko įdomesnio. Tik žinau, kad 2015-aisiais dvaras buvo „ant prekystalio“, ir jei čia įsikūrė naujas šeimininkas, iki pavyzdinės tvarkos jam dar kaip iki Mėnulio... Išlikę pieninės, kumetyno, ledainės pamatai, parkas su sodu – tik Žmogaus trūksta...

Užuguostis. Kiek užtrunkam kaimo kapinaitėse – čia ilsisi Redos proseneliai Jonas ir Ona. Kitame kapinaičių krašte apeinu I-jo Pasaulinio karo vokiečių karių kapines. Vienodai palinkę kryžiai vos perskaitomais įrašais jau niekam nebeįdomūs, net tie čia palaidotų artimieji, kurie buvo, jau irgi – buvusieji, seniai išėjo anapilin... Prie baltasienės bažnyčios tvoros vėjyje šnabžda istorinė Lietuvos vėliava - mūsų visų, mūsų Tėvų ir senelių Lietuvos. Gatvės gale kalena gandrai.