Balto namo istorija

Stovim beveik pačiame centre, V. Putvinskio gatvėje, ir nesėkmingai klibinam užrakintas duris… Tarpukaris, kai Kaunas buvo laikinąja šalies sostine, mieste paliko nemažai diplomatijos pėdsakų. Putvinskio gatvėje (prieškariu – Kalno) anuomet buvo atidarytos Prancūzijos, JAV, Argentinos, Vengrijos, Švedijos ir dar kelių  šalių atstovybės. Namas, pažymėtas 56-uoju numeriu, pasižymėjo savo išskirtinumu – tai buvo vienintelis būtent diplomatinei pasiuntinybei specialiai pastatytas pastatas. Architekto Vytauto Lansbergio – Žemkalnio (Gabrieliaus prosenelio 😉 ) suprojektuotame ir 1930 metais pastatytame name turėjo įsikurti Vatikano nunciatūra. Deja, dėl diplomatinių nesutarimų tai niekuomet neįvyko… Pirma ir svarbiausia priežastis - Vatikanas lenkų užgrobtą Vilniaus arkivyskupiją laikė tos šalies bažnytinės provincijos dalimi. Antra, evangelikų liuteronų tikėjimą išpažinęs tuometis Lietuvos užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius buvo spėjęs ne tik tapti našliu, bet jau ir išsiskirti su antrąja žmona 😊 Nieko nuostabaus, kad toks Lietuvos diplomatijai vadovavusio pareigūno elgesys kėlė nepasitenkinimą Vatikane. Bandydama kažkaip atkurti kiek geresnius santykius, Lietuvos valdžia naująjį pastatą paskyrė nuncijui. Deja, diplomatiniai santykiai tik blogėjo, ir 1931 m. viskas baigėsi tuo, kad Vatikano nuncijaus net buvo oficialiai paprašyta išvykti iš Lietuvos. 1932 m. Lietuvos valdžia namą išnuomavo garsiausiai to meto vaikų gydytojai profesorei Vandai Tumėnienei, čia įsikūrė vaikų ligoninė. Kadaise nuncijaus valgomuoju turėjusi tapti didžiausia pastato patalpa buvo paskirta mokslui – čia įsikūrė auditorija…

Nuo aštunto dešimtmečio pradžios name šurmuliuoja Kauno Menininkų namai. Ir dabar viduje vos girdimai groja muzika, pro lango vitražus įžvelgiam blausią lempų šviesą, bet – tik tiek… Šiandien kultūra užsivėrusi savyje, daugiau istorijos nepamatysim… 😊

 

Garbės kaina

Sako, Kauno senosiose kapinėse anuomet stovėjo gražus paminklas su iškaltu užrašu „Jums – kankinių vainikas, mums – tautos garbė. Jų tauri garbė ir plieninė valia buvo galingesnė už mirtį“. Bet tai – tik istorijos pusiaukelė. O žiauri pradžia  - 1944-ųjų sausio 3-iąją.

Nežinau, kaip nutiko, kad niekuomet nematėm paminklo Taikos prospekto ir Studentų gatvės sankirtoje. Šimtus kartus esame pravažiavę, žvilgsniai niekuomet neužkliuvo. Iki šios dienos. Stovim prie galvą nulenkusio angelo pilko betono sparnais.

“Niekas manes nepažemins, jei esu kilnios dvasios” – šiuos žodžius po jos mirties rado Elenos Spirgevičiūtės dienoraštyje.

Kai šaltą sausio vakarą į Spirgevičių namo (anuomet - Tvirtovės al. 91) duris pasibeldė keturi sovietiniai partizanai, niekas nežadėjo tokios istorijos baigties. Vyrai reikalavo degtinės, ją gėrė, vertė gerti tame pačiame kambaryje susodintus suaugusius šeimos narius. Į bėdą papuolė ir šalia gyvenusi Elenos teta Stasė Žukaitė. Ją pirmąją, mėginusią išeiti ir šauktis pagalbos, užpuolikai ir nušovė… Elena, dar spėjusi atsisveikinti su artimaisiais ir juos peržegnoti, krito kiek vėliau… Dvi jaunos merginos žuvo,  nesutikusios būti žiauriai išniekintos užpuolikų…

Vieną iš žudikų Elenos tėvas visai atsitiktinai atpažino mieste dar tą patį mėnesį, tai buvo sovietinis partizanas Alfonsas Čeponis. Didžiausią atgarsį byla sukėlė šeštajame ano amžiaus dešimtmetyje, kai Elenos mama viešai kreipėsi į sovietų valdžią, ar Čeponis tikrai vertas po mirties jam suteikto Sovietų Sąjungos didvyrio vardo.

Dar anksčiau, bene 1947 metais, kunigas P. Račiūnas atsitiktinai susipažino su Elenos mama ir susidomėjo merginų žūties aplinkybėmis. Kunigas perspaudinto Elenos dienoraštį, parašė E. Spirgevičiūtės gyvenimą ir platino šią medžiagą tarp kunigų ir tikinčiųjų. Deja, santvarka buvo negailestinga - 1950 m. kovo mėn. P. Račiūnas kaip „Vatikano šnipas“ buvo nuteistas 25 m. laisvės atėmimo bausme pataisos darbų lageryje…

Toliau – tik faktai. Prasidėjus Atgimimui, medžiagą apie Elenos Spirgevičiūtės gyvenimą ir žūties aplinkybes rinko ir Darsūniškio klebonas Pranas Genevičius. Prieš 32 metus Šv. Antano Paduviečio bažnyčios šventoriuje esančioje Kankinių sienoje buvo įmūryta atminimo lenta su užrašu: „Geriau mirti, bet nenusidėti. Mergelė Elena Spirgevičiūtė, studentė, skautė, 1924–1944“. E. Spirgevičiūtės ir S. Žukaitės atminimui skirtas paminklas, kuris ir tapo šio pasakojimo pagrindu, buvo atidengtas 1998 m. spalio 13 d. Kai 2000 m. gegužės 7 d. popiežius Jono Pauliaus II Romos koliziejuje paskelbė naujųjų tikėjimo kankinių sąrašą, jame buvo įrašyta ir Elenos Spirgevičiūtės pavardė… Jos beatifikacijos (kankinystės deklaravimo) byla – pirmoji Kauno arkivyskupijoje. 

2021 m. gegužės 29-ąją Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės palaikai buvo iškilmingai perlaidoti Kauno šv. Antano Paduviečio bažnyčios šventoriuje.

Štai taip. Tokia kiek kitokia Kauno istorija, tiesa? Ir emocijų visai nesinori rašyti, tiesiog kartais taip būna, kad tyla – geriausia, ką galime pasakyti. Bet žinoti tai reikia.

Nubėgusio laiko ieškant...

Miesto akcentai. Yra dalykų, niekaip neatsiejamų nuo Kauno veido. Prospektuose ir siaurose gatvelėse, skveruose ar net namų kiemuose miestą puošia skulptūros, biustai ir paminklai. Skubėdami, dažnai jų nė nepastebim ar abejingai paliekam nuošalyj, nepasidomėję istorijom...

„Šaukiu aš Tautą...“ Kuklus, užgožtas medžių ir krūmų, lyg visų pamirštas medinukas beveik pačioje Taikos prospekto pradžioje (Nr. 21) tikrai mena geresnius laikus... Storas lapų patalas prie vartelių tarsi nebyliai sako, kad čia seniai niekas nevaikšto... Taip šiandien atrodo poeto ir Kauno miesto garbės piliečio B.Brazdžionio namai, kuriuose poetas gyveno 1936-1944 metais, prieš išvažiuodamas į JAV, vėliau būtent čia apsistodavo ir sugrįžęs į Tėvynę 1991-2001 metais. 

Ant namo sienos plazda Trispalvė, o man kiek liūdna. Žinau, kad tikrosios istorijos tarp šių sienų likę nedaug – name ilgą laiką šeimininkavo visai svetimi žmonės... Kukliai atrodo ir 2003 metais atidengtas paminklas poetui – lyg po eglės šaka prisiglaudęs bemaž mano ūgio iš bronzos išlietas poeto galvos skulptūrinis atvaizdas. Atrodo, Brazdžionį pamiršo...

Vos už kelių šimtų metrų, tik jau kitoje plačios gatvės pusėje, prie aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro stovi 2015 metais atidengta bronzinė skulptūra lietuviškos Brailio abėcėlės sudarytojui Pranui Dauniui. Dar 1919 m., būdamas Lietuvos kariuomenės savanoriu, kovų už Nepriklausomybę metu jis buvo prarado regėjimą, iš dalies - ir klausą. Visgi nenuleido rankų – studijavo Rygos aklųjų institute, publikavo straipsnius apie akluosius bei kurčiuosius, kūrė muziką, buvo vienas Lietuvos kurčnebylių instituto įkūrėjų. P.Daunys išgarsėjo ir kaip puikus pianistas, koncertuodavęs Kauno karo muziejuje, grojęs kartu su virtuozu J. Heifetzu.

Vienas žavingiausių Žaliakalnio gatvelių akcentų – senbernarės Bitės, ateidavusios į  Zanavykų turgų apsipirkti, skulptūra, pastatyta šuns labai gedėjusio šeimininko Algimanto Bako siūlymu. Sako, Bitė garsėjo savo protu, laisvai orientuodavosi miesto gatvėse, pati viena keliaudavo pirkinių į parduotuvę ar turgų – šeimininkui tereikėdavo į pintinę įdėti pinigų ir reikalingų pirkinių sąrašą. Užsukit kada į Zanavykų turgų paglostyti bronzinę Bitės nugarą...

Pirmojo Kauno miesto burmistro Jono Vileišio paminklas stovi labai simboliškoje vietoje – priešais buvusį Kauno centrinį paštą. Burmistras įamžintas tarsi einąs ryte iš savo namų Putvinskio gatvėje į Kauno miesto rotušę. O pašto pastatas buvo baigtas statyti 1931-aisiais, kai Jonas Vileišis irgi užbaigė savo darbus Kaune... Stovėdamas šalia 2017-aisiais išlietos skulptūros, vos siekiu petį, o gal taip ir gerai – didžiam miesto piliečiui ir paminklas turi būti didelis.

Kiek tolėliau Laisvės alėjoje įlindę į prieblanda dvelkiančią tarpuvartę (mūsiškai – „bromą“ 😉), šviesoje išvystam šv. Gertrūdos bažnyčią. Paklibinam duris – užrakinta. Teisybės dėlei pasakysiu, kad esam buvę viduj, ir visai ne to ėjom, tiesiog norėjom pasmalsauti, ar dar likę kiek rudeniško grožio milžiniško vijoklio šakose, jis – ant gretimo namo sienos. Mačiau nuotraukas internete, bet taip ir nesuskubom, o dabar – tik pilkos apmirusios gyslos... 

Prie tos pačios sienos šliejasi ir nedidelis nameliukas, skambiai pavadintas „Žvakių šventove“. Durys – irgi „po raktu“, bet per šviesius langus viduj matome šimtus masyvių žvakių, kai kurios – jau dega, kitos laukia savo eilės. Tamsoje, ko gero, atrodo labai gražiai ir net paslaptingai...

O ant vienuolyno sienos priešais – bene seniausias Kauno kryžius. Ką čia rašyti – viskas, ką reikia žinoti, - nuotraukose 😊 Ai, tik pastebėkit, kaip mistiškai stikle atsispindi bažnyčios šešėlis...

Dar viena Jūsų akių ir laiko verta skulptūra yra senamiesčio pakraštyj. Siaurutės nelygiais akmenimis grįstos A. Mapu gatvės 20-to namo kiemelyje randam kompoziciją pirmojo hebrajų kalba parašyto romano autoriui Abraomui Mapu. Jo romanai "Meilė Sione" ir "Samarijos kaltė" buvo išleisti net po keliolika kartų ir išversti į kelias Europos kalbas.

Nubraukiu sniegą, prisėdu ant vienos iš metalinių kėdžių. Ant kitos stovinti rašytojo skulptūra išraiškingu, tik žydams būdingu rankos mostu lyg kviečia į kiemelį visus prisėsti ir jaukiai šeimyniškai pasikalbėti... Atrodo, tuoj tuoj ir prabils...

Dar pasimėgaujam buvimu. Jaukioje suvenyrų parduotuvėlėj išglostom mielą porcelianą, bet taip ir išeinam tuščiomis... Lyg vaikystėj pasidžiaugiam gyvomis eglutėmis atgyjančioj Vilniaus gatvėj... Kolegijos kieme išvydę keistą skulptūrą, apeinam, paliečiam, ir... išeinam nesupratę... Įkišam nosis į jau atgimstančią ir vos vos juntamai alsuojančią Šv. Sakramento bažnyčios koplyčią – pasirodo, čia galima užsukti ir naktimis, tiesiog - pabūti, o gal – sulaukti aušros...

Sudėjau dviejų popiečių įspūdžius, ir dar liko daug ką papasakoti, tai kitą kartą ir vėl rašysiu apie Kauną. Už žvilgsnių užkliuvo paminklas, kurio niekada anksčiau nepastebėjom, todėl mes kiek giliau pakapstėm jo atsiradimo istoriją... Bet apie tai jau bus KITĄ KARTĄ, reikia, kad „susigulėtų“ mintys 😉

Laiptai (XI dalis). Pabaiga.

Deja, viskas turi pradžią ir pabaigą, ir šiandien mudu paskutinį kartą pasileidžiam ieškoti Kauno laiptų... Atidavę laiko duoklę sendaikčių ir antikvariato turguj, prisilabinę su pažįstamais, pasileidžiam miesto gatvių labirintais. Iš Pilies žiedo nesuradę siauro įvažiavimo link Pakopų tako, priversti gaišti laiką ir belstis aplink, iki pat Pelėdų kalno, ir tik tuomet – žemyn. Būta ko! Visas menamas Pakopų tako laiptų grožis – 11 laiptelių su santechninius vamzdžius primenančiais masyviais turėklais. 

Paklausinėjam vienišo praeivio, gal žinąs laiptų istoriją iš praeities, bet jis tik kažką nerišliai numykia ir nueina... Tuščia. Gatvelės ramybę dėl visa ko raganišku žvilgsniu saugo juodas it anglis katinas, visai nenorįs papulti į kadrą, vos pričiumpam 😊 

Dar apeinam remontuojamą Šv. Mikalojaus Benediktinių bažnyčią, paklibinam duris, ir tiek... Ant laiptų į šventorių parodau Redai bronzinius batus, paskui pats tik namuose perskaitau, kad jie – lyg žaismingas palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio, buvusio šios bažnyčios rektoriumi, atminimas.

Radvilėnų pl. 1a. Daugybę kartų esu prasukęs pro raudonų plytų griuvėsius, šiandien sustojam. Ieškom žinių, pasirodo, - čia nuo 1904 metų buvo maldos stačiatikių Novorosijsko dragūnų pulko Viešpaties Apsireiškimo cerkvė. Kiek vėliau, tarpukariu, cerkvė buvo naudota kaip bažnyčia, o galutinai nunyko sovietmečiu... Tikėjimą mena tik kryžiai raudonų plytų sienose ir nežinia kam skirtas teiginys angliškai viduje – „Jėzus yra meilė“. O ateities čia jau nebėra ir tikrai nebus... 

Kiek tolėliau, už gatvės lanksto esančiose Žaliakalnio žydų kapinėse, dar paklaidžiojam ieškodami Danieliaus Dolskio kapo, bet paminklų tokia neįmenama gausybė, kad užtruktume gerokai ilgiau, nei galim sau leisti...

Iki šiandienos nežinojau, kad Kaune - didžiausias miesto teritorijoje augantis ąžuolynas visoje Europoje, jame auga apie 770 ąžuolų. Galėčiau ilgai dėlioti faktus - nuo kada, kaip, kodėl... Daug geriau – pasivaikščioti ir pajusti parko dvasią, net ir vėlyvą rudenį... 

Einam beveik parko pakraščiu, link K. Brašausko gatvės. Kryžius pamatom iš tolo, vienas – sentikių, metalinis, pagraužtas rūdžių, kiti du – pilko akmens, perrišti Trispalve... Pasirodo, parko pašonėje 1905-1950 veikė sentikių kapinės, ir akmeniniai kryžiai skirti atminti anuomet čia palaidotiems to tikėjimo Lietuvos kariuomenės kariams, vienas jų net buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi. 

Takas tai dingsta, tai vėl atsiranda, brendam lapų kilimu. Laiptų, kurių ieškom, nematyt. Klausiam praeivių – pasirodo, turistai iš Europos, sako, - „ten neikit, laiptų nėra, pavojinga...“. Mes einam 😊Ir kai atrodo, kad tikrai nieko nerasim, kitame šlaite pamatom ruduose lapų pataluose besiraitančius laiptus 😊 Vau! Tiesa, iki jų dar reikia gerokai nusikabaroti žemyn, patikėkit, kai šlapia ir slidu, emocijos - ohoho!!!  Kitoje gatvės pusėje – poeto A.Mickevičiaus slėnis, kažkur gulėjo, o gal ir tebeguli akmuo su iškaltais jo inicialais ir data – „1823“. Ilga istorija... Stilingi mediniai laiptai dar neįrengti iki galo, kada nors čia tikrai bus gražu. 

Pridedu žodelį „GAL...“, mat dar nebaigtą projektą jau niokoja jaunimas, aprašydamas savo pasisėdejimus kuklia išmintimi... Grįžtam kitais takais, parko viduriu, tiesiog besimėgaudami buvimu... Gyvai pamatau Ąžuolyne stovintį miesto simbolį – Dalios Matulaitės dešimt metų kurtą skulptūrą „Stumbras“. Matau senolius ąžuolus. Matau istoriją...

Dar vieni laiptai, kuriais norėjome užkopti – Kauno zoologijos sode, deja, „pašaliniams įeiti draudžiama“, vartai po renovacijos lankytojams atsivers tik kitąmet. Paliekam.

Pasakojimams apie Kauno laiptus dedame tašką. Mums tikrai patiko - nauja patirtis, smagios emocijos, atradom ir pamatėm kitokį Kauną. Sutikite – taip kur kas geriau „pačiupinėti“ miestą, nei pro automobilio langą...

Ačiū skaičiusiems, Jūsų „emociukai“ visuomet džiugina 😊 Kiekvienas raskite savo mėgstamus laiptus, bet – TIK AUKŠTYN...

Kaunas, 2022-11-12