Garbės kaina

Sako, Kauno senosiose kapinėse anuomet stovėjo gražus paminklas su iškaltu užrašu „Jums – kankinių vainikas, mums – tautos garbė. Jų tauri garbė ir plieninė valia buvo galingesnė už mirtį“. Bet tai – tik istorijos pusiaukelė. O žiauri pradžia  - 1944-ųjų sausio 3-iąją.

Nežinau, kaip nutiko, kad niekuomet nematėm paminklo Taikos prospekto ir Studentų gatvės sankirtoje. Šimtus kartus esame pravažiavę, žvilgsniai niekuomet neužkliuvo. Iki šios dienos. Stovim prie galvą nulenkusio angelo pilko betono sparnais.

“Niekas manes nepažemins, jei esu kilnios dvasios” – šiuos žodžius po jos mirties rado Elenos Spirgevičiūtės dienoraštyje.

Kai šaltą sausio vakarą į Spirgevičių namo (anuomet - Tvirtovės al. 91) duris pasibeldė keturi sovietiniai partizanai, niekas nežadėjo tokios istorijos baigties. Vyrai reikalavo degtinės, ją gėrė, vertė gerti tame pačiame kambaryje susodintus suaugusius šeimos narius. Į bėdą papuolė ir šalia gyvenusi Elenos teta Stasė Žukaitė. Ją pirmąją, mėginusią išeiti ir šauktis pagalbos, užpuolikai ir nušovė… Elena, dar spėjusi atsisveikinti su artimaisiais ir juos peržegnoti, krito kiek vėliau… Dvi jaunos merginos žuvo,  nesutikusios būti žiauriai išniekintos užpuolikų…

Vieną iš žudikų Elenos tėvas visai atsitiktinai atpažino mieste dar tą patį mėnesį, tai buvo sovietinis partizanas Alfonsas Čeponis. Didžiausią atgarsį byla sukėlė šeštajame ano amžiaus dešimtmetyje, kai Elenos mama viešai kreipėsi į sovietų valdžią, ar Čeponis tikrai vertas po mirties jam suteikto Sovietų Sąjungos didvyrio vardo.

Dar anksčiau, bene 1947 metais, kunigas P. Račiūnas atsitiktinai susipažino su Elenos mama ir susidomėjo merginų žūties aplinkybėmis. Kunigas perspaudinto Elenos dienoraštį, parašė E. Spirgevičiūtės gyvenimą ir platino šią medžiagą tarp kunigų ir tikinčiųjų. Deja, santvarka buvo negailestinga - 1950 m. kovo mėn. P. Račiūnas kaip „Vatikano šnipas“ buvo nuteistas 25 m. laisvės atėmimo bausme pataisos darbų lageryje…

Toliau – tik faktai. Prasidėjus Atgimimui, medžiagą apie Elenos Spirgevičiūtės gyvenimą ir žūties aplinkybes rinko ir Darsūniškio klebonas Pranas Genevičius. Prieš 32 metus Šv. Antano Paduviečio bažnyčios šventoriuje esančioje Kankinių sienoje buvo įmūryta atminimo lenta su užrašu: „Geriau mirti, bet nenusidėti. Mergelė Elena Spirgevičiūtė, studentė, skautė, 1924–1944“. E. Spirgevičiūtės ir S. Žukaitės atminimui skirtas paminklas, kuris ir tapo šio pasakojimo pagrindu, buvo atidengtas 1998 m. spalio 13 d. Kai 2000 m. gegužės 7 d. popiežius Jono Pauliaus II Romos koliziejuje paskelbė naujųjų tikėjimo kankinių sąrašą, jame buvo įrašyta ir Elenos Spirgevičiūtės pavardė… Jos beatifikacijos (kankinystės deklaravimo) byla – pirmoji Kauno arkivyskupijoje. 

2021 m. gegužės 29-ąją Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės palaikai buvo iškilmingai perlaidoti Kauno šv. Antano Paduviečio bažnyčios šventoriuje.

Štai taip. Tokia kiek kitokia Kauno istorija, tiesa? Ir emocijų visai nesinori rašyti, tiesiog kartais taip būna, kad tyla – geriausia, ką galime pasakyti. Bet žinoti tai reikia.