Nubėgusio laiko ieškant...

Miesto akcentai. Yra dalykų, niekaip neatsiejamų nuo Kauno veido. Prospektuose ir siaurose gatvelėse, skveruose ar net namų kiemuose miestą puošia skulptūros, biustai ir paminklai. Skubėdami, dažnai jų nė nepastebim ar abejingai paliekam nuošalyj, nepasidomėję istorijom...

„Šaukiu aš Tautą...“ Kuklus, užgožtas medžių ir krūmų, lyg visų pamirštas medinukas beveik pačioje Taikos prospekto pradžioje (Nr. 21) tikrai mena geresnius laikus... Storas lapų patalas prie vartelių tarsi nebyliai sako, kad čia seniai niekas nevaikšto... Taip šiandien atrodo poeto ir Kauno miesto garbės piliečio B.Brazdžionio namai, kuriuose poetas gyveno 1936-1944 metais, prieš išvažiuodamas į JAV, vėliau būtent čia apsistodavo ir sugrįžęs į Tėvynę 1991-2001 metais. 

Ant namo sienos plazda Trispalvė, o man kiek liūdna. Žinau, kad tikrosios istorijos tarp šių sienų likę nedaug – name ilgą laiką šeimininkavo visai svetimi žmonės... Kukliai atrodo ir 2003 metais atidengtas paminklas poetui – lyg po eglės šaka prisiglaudęs bemaž mano ūgio iš bronzos išlietas poeto galvos skulptūrinis atvaizdas. Atrodo, Brazdžionį pamiršo...

Vos už kelių šimtų metrų, tik jau kitoje plačios gatvės pusėje, prie aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro stovi 2015 metais atidengta bronzinė skulptūra lietuviškos Brailio abėcėlės sudarytojui Pranui Dauniui. Dar 1919 m., būdamas Lietuvos kariuomenės savanoriu, kovų už Nepriklausomybę metu jis buvo prarado regėjimą, iš dalies - ir klausą. Visgi nenuleido rankų – studijavo Rygos aklųjų institute, publikavo straipsnius apie akluosius bei kurčiuosius, kūrė muziką, buvo vienas Lietuvos kurčnebylių instituto įkūrėjų. P.Daunys išgarsėjo ir kaip puikus pianistas, koncertuodavęs Kauno karo muziejuje, grojęs kartu su virtuozu J. Heifetzu.

Vienas žavingiausių Žaliakalnio gatvelių akcentų – senbernarės Bitės, ateidavusios į  Zanavykų turgų apsipirkti, skulptūra, pastatyta šuns labai gedėjusio šeimininko Algimanto Bako siūlymu. Sako, Bitė garsėjo savo protu, laisvai orientuodavosi miesto gatvėse, pati viena keliaudavo pirkinių į parduotuvę ar turgų – šeimininkui tereikėdavo į pintinę įdėti pinigų ir reikalingų pirkinių sąrašą. Užsukit kada į Zanavykų turgų paglostyti bronzinę Bitės nugarą...

Pirmojo Kauno miesto burmistro Jono Vileišio paminklas stovi labai simboliškoje vietoje – priešais buvusį Kauno centrinį paštą. Burmistras įamžintas tarsi einąs ryte iš savo namų Putvinskio gatvėje į Kauno miesto rotušę. O pašto pastatas buvo baigtas statyti 1931-aisiais, kai Jonas Vileišis irgi užbaigė savo darbus Kaune... Stovėdamas šalia 2017-aisiais išlietos skulptūros, vos siekiu petį, o gal taip ir gerai – didžiam miesto piliečiui ir paminklas turi būti didelis.

Kiek tolėliau Laisvės alėjoje įlindę į prieblanda dvelkiančią tarpuvartę (mūsiškai – „bromą“ 😉), šviesoje išvystam šv. Gertrūdos bažnyčią. Paklibinam duris – užrakinta. Teisybės dėlei pasakysiu, kad esam buvę viduj, ir visai ne to ėjom, tiesiog norėjom pasmalsauti, ar dar likę kiek rudeniško grožio milžiniško vijoklio šakose, jis – ant gretimo namo sienos. Mačiau nuotraukas internete, bet taip ir nesuskubom, o dabar – tik pilkos apmirusios gyslos... 

Prie tos pačios sienos šliejasi ir nedidelis nameliukas, skambiai pavadintas „Žvakių šventove“. Durys – irgi „po raktu“, bet per šviesius langus viduj matome šimtus masyvių žvakių, kai kurios – jau dega, kitos laukia savo eilės. Tamsoje, ko gero, atrodo labai gražiai ir net paslaptingai...

O ant vienuolyno sienos priešais – bene seniausias Kauno kryžius. Ką čia rašyti – viskas, ką reikia žinoti, - nuotraukose 😊 Ai, tik pastebėkit, kaip mistiškai stikle atsispindi bažnyčios šešėlis...

Dar viena Jūsų akių ir laiko verta skulptūra yra senamiesčio pakraštyj. Siaurutės nelygiais akmenimis grįstos A. Mapu gatvės 20-to namo kiemelyje randam kompoziciją pirmojo hebrajų kalba parašyto romano autoriui Abraomui Mapu. Jo romanai "Meilė Sione" ir "Samarijos kaltė" buvo išleisti net po keliolika kartų ir išversti į kelias Europos kalbas.

Nubraukiu sniegą, prisėdu ant vienos iš metalinių kėdžių. Ant kitos stovinti rašytojo skulptūra išraiškingu, tik žydams būdingu rankos mostu lyg kviečia į kiemelį visus prisėsti ir jaukiai šeimyniškai pasikalbėti... Atrodo, tuoj tuoj ir prabils...

Dar pasimėgaujam buvimu. Jaukioje suvenyrų parduotuvėlėj išglostom mielą porcelianą, bet taip ir išeinam tuščiomis... Lyg vaikystėj pasidžiaugiam gyvomis eglutėmis atgyjančioj Vilniaus gatvėj... Kolegijos kieme išvydę keistą skulptūrą, apeinam, paliečiam, ir... išeinam nesupratę... Įkišam nosis į jau atgimstančią ir vos vos juntamai alsuojančią Šv. Sakramento bažnyčios koplyčią – pasirodo, čia galima užsukti ir naktimis, tiesiog - pabūti, o gal – sulaukti aušros...

Sudėjau dviejų popiečių įspūdžius, ir dar liko daug ką papasakoti, tai kitą kartą ir vėl rašysiu apie Kauną. Už žvilgsnių užkliuvo paminklas, kurio niekada anksčiau nepastebėjom, todėl mes kiek giliau pakapstėm jo atsiradimo istoriją... Bet apie tai jau bus KITĄ KARTĄ, reikia, kad „susigulėtų“ mintys 😉