Deja, viskas turi pradžią ir pabaigą, ir šiandien mudu paskutinį kartą pasileidžiam ieškoti Kauno laiptų... Atidavę laiko duoklę sendaikčių ir antikvariato turguj, prisilabinę su pažįstamais, pasileidžiam miesto gatvių labirintais. Iš Pilies žiedo nesuradę siauro įvažiavimo link Pakopų tako, priversti gaišti laiką ir belstis aplink, iki pat Pelėdų kalno, ir tik tuomet – žemyn. Būta ko! Visas menamas Pakopų tako laiptų grožis – 11 laiptelių su santechninius vamzdžius primenančiais masyviais turėklais.
Paklausinėjam vienišo praeivio, gal žinąs laiptų istoriją iš praeities, bet jis tik kažką nerišliai numykia ir nueina... Tuščia. Gatvelės ramybę dėl visa ko raganišku žvilgsniu saugo juodas it anglis katinas, visai nenorįs papulti į kadrą, vos pričiumpam 😊
Dar apeinam remontuojamą Šv. Mikalojaus
Benediktinių bažnyčią, paklibinam duris, ir tiek... Ant laiptų į šventorių
parodau Redai bronzinius batus, paskui pats tik namuose perskaitau, kad jie –
lyg žaismingas palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio, buvusio šios
bažnyčios rektoriumi, atminimas.
Radvilėnų pl. 1a. Daugybę kartų esu prasukęs pro raudonų plytų griuvėsius, šiandien sustojam. Ieškom žinių, pasirodo, - čia nuo 1904 metų buvo maldos stačiatikių Novorosijsko dragūnų pulko Viešpaties Apsireiškimo cerkvė. Kiek vėliau, tarpukariu, cerkvė buvo naudota kaip bažnyčia, o galutinai nunyko sovietmečiu... Tikėjimą mena tik kryžiai raudonų plytų sienose ir nežinia kam skirtas teiginys angliškai viduje – „Jėzus yra meilė“. O ateities čia jau nebėra ir tikrai nebus...
Kiek tolėliau, už gatvės lanksto esančiose Žaliakalnio žydų kapinėse, dar paklaidžiojam ieškodami Danieliaus Dolskio kapo, bet paminklų tokia neįmenama gausybė, kad užtruktume gerokai ilgiau, nei galim sau leisti...
Iki šiandienos nežinojau, kad Kaune - didžiausias miesto teritorijoje augantis ąžuolynas visoje Europoje, jame auga apie 770 ąžuolų. Galėčiau ilgai dėlioti faktus - nuo kada, kaip, kodėl... Daug geriau – pasivaikščioti ir pajusti parko dvasią, net ir vėlyvą rudenį...
Einam beveik parko pakraščiu, link K. Brašausko gatvės. Kryžius pamatom iš tolo, vienas – sentikių, metalinis, pagraužtas rūdžių, kiti du – pilko akmens, perrišti Trispalve... Pasirodo, parko pašonėje 1905-1950 veikė sentikių kapinės, ir akmeniniai kryžiai skirti atminti anuomet čia palaidotiems to tikėjimo Lietuvos kariuomenės kariams, vienas jų net buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi.
Takas tai dingsta, tai vėl atsiranda, brendam lapų kilimu. Laiptų, kurių ieškom, nematyt. Klausiam praeivių – pasirodo, turistai iš Europos, sako, - „ten neikit, laiptų nėra, pavojinga...“. Mes einam 😊Ir kai atrodo, kad tikrai nieko nerasim, kitame šlaite pamatom ruduose lapų pataluose besiraitančius laiptus 😊 Vau! Tiesa, iki jų dar reikia gerokai nusikabaroti žemyn, patikėkit, kai šlapia ir slidu, emocijos - ohoho!!! Kitoje gatvės pusėje – poeto A.Mickevičiaus slėnis, kažkur gulėjo, o gal ir tebeguli akmuo su iškaltais jo inicialais ir data – „1823“. Ilga istorija... Stilingi mediniai laiptai dar neįrengti iki galo, kada nors čia tikrai bus gražu.
Pridedu žodelį „GAL...“, mat dar nebaigtą projektą jau niokoja jaunimas, aprašydamas savo pasisėdejimus kuklia išmintimi... Grįžtam kitais takais, parko viduriu, tiesiog besimėgaudami buvimu... Gyvai pamatau Ąžuolyne stovintį miesto simbolį – Dalios Matulaitės dešimt metų kurtą skulptūrą „Stumbras“. Matau senolius ąžuolus. Matau istoriją...
Dar vieni laiptai, kuriais
norėjome užkopti – Kauno zoologijos sode, deja, „pašaliniams įeiti draudžiama“,
vartai po renovacijos lankytojams atsivers tik kitąmet. Paliekam.
Pasakojimams apie Kauno
laiptus dedame tašką. Mums tikrai patiko - nauja patirtis, smagios emocijos,
atradom ir pamatėm kitokį Kauną. Sutikite – taip kur kas geriau „pačiupinėti“
miestą, nei pro automobilio langą...
Ačiū skaičiusiems, Jūsų
„emociukai“ visuomet džiugina 😊
Kiekvienas raskite savo mėgstamus laiptus, bet – TIK AUKŠTYN...
Kaunas, 2022-11-12
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą